Statistikos departamento duomenimis, vidutinis darbo užmokestis šalies ūkyje trečiąjį 2010 m. ketvirtį, palyginti su atitinkamu 2009 m. laikotarpiu, sumažėjo 2,8 proc. (antrąjį ketvirtį nuosmukis buvo 5,4 proc.). Mūsų atlikti tyrimai parodė, kad vadinamoji Phillipso kreivė Lietuvoje veikia išties „tvarkingai“, t. y. koreliacija tarp vidutinio darbo užmokesčio ir nedarbo lygio pokyčių yra gana tampri. Šią aplinkybę reikėtų aiškinti tuo, kad derybos dėl darbo užmokesčio dažniausiai yra individualios, o ne šakinės ar nacionalinės, kaip yra tose valstybėse, kur stiprios profesinės sąjungos.

Taigi paskelbta statistika, kad nedarbo lygis Lietuvoje sumažėjo nuo 18,3 proc. antrąjį šių metų ketvirtį iki 17,8 proc. trečiąjį ketvirtį, suteikė pagrindo tikėtis ir „gražesnio“ vidutinio darbo užmokesčio rodiklio. Be to, jau vasaros pradžioje keletas apdirbamosios pramonės sektorių (vaistų ir farmacijos, kompiuterinių ir optinių gaminių, baldų, mašinų ir įrangos pramonė) galėjo pasigirti apčiuopiamu – nuo 4 iki 14 proc. – atlyginimų padidėjimu.

Pagerėjus verslo situacijai, nemažai įmonių tiesiog pasikviečia atgal kažkada neapmokamų atostogų išleistus darbuotojus ir nenori net galvoti apie darbo užmokesčio sutarties sąlygų keitimą. Kitos įmonės, kurios sunkmečiu darbuotojus atleido ir dabar kuria naujas darbo vietas, sutinka pakelti darbo užmokestį, jei rinkoje patiria tam tikros kvalifikacijos ir patirties darbo jėgos deficitą. Kad ir kaip bebūtų, Lietuvos gamintojams darbo užmokesčio sąnaudos produkcijos vienetui išlieka itin svarbus konkurencingumo veiksnys, kadangi kitų sąnaudų elementų (pirmiausia – gamtinių dujų, šilumos, elektros energijos) tendencijos pastaruoju metu klostėsi ne jų naudai.

Lengva teoriškai samprotauti, kad vienetines darbo užmokesčio sąnaudas galima mažinti keliant darbo našumą, tačiau, matyt, pavyktų ant rankų pirštų suskaičiuoti, kiek krizės metais buvo atvejų, kai įmonės investavo į gamybos imlumo darbui mažinimą. Investicijų į naujas technologijas katastrofiškai stinga ir dabar, todėl norom nenorom prisimeni kažkada Lietuvoje taikytą reinvestuoto pelno išskaičiavimo iš apmokestinamo pelno tvarką. Kaip ir kiekviena mokestinė lengvata, šioji nėra be defektų, tačiau juos galėtume vertinti atlaidžiau, jei lengvata būtų sugrąžinta konkrečiam ir griežtai apibrėžtam laikotarpiui, – kol verslas atgaus natūralų apetitą investuoti.

Kol kas sunku pasakyti, kaip vidutinio darbo užmokesčio rodikliai artimiausiais ketvirčiais reaguos į vyriausybės užmojus pažaboti šešėlinę ekonomiką. Paprastai atsigaunant ekonomikai ir gerėjant mokesčių administravimui, dalis algų vokeliuose „legalizuojasi“, todėl oficialus vidutinis darbo užmokestis pradeda augti netgi sparčiau nei realiai išmokamas, o darbo užmokesčio statistika tiesiog švyti. Susidaro įspūdis, kad kitąmet Vyriausybė nukreips savo pastangas į kovą su kontrabanda, todėl šešėliniai atlyginimai „garuos“ ne itin sparčiai.

Soc. m. dr. Gitanas Nausėda

SEB banko prezidento patarėjas