Gausėjant emigrantų gretoms baiminamasi, jog verslas įklimps į gilią duobę, iš kurios išsikapstyti bus sunku. Jei problema nebus sprendžiama, po kelerių metų gali paprasčiausiai nebelikti, kas dirba.
Apie augančius emigracijos mastus kalbama jau ne pirmą dieną, tačiau realių teigiamų pokyčių nejaučiama. Tad po kelerių metų šaliai teks susidurti su itin rimtomis darbo jėgos problemomis.
„DnBNord“ banko vyriausiasis analitikas habil. dr. profesorius Rimantas Rudzkis sako, kad jau dabar ši problema didelė. Nors bedarbių šalyje – visa armija, ne viena įmonė skundžiasi nerandanti kvalifikuotų darbuotojų.
Oficiali statistika rodo, kad per septynis šių metų mėnesius emigravo 47 tūkstančiai lietuvių. R. Rudzkio manymu, ši statistika kiek iškreipta dėl privalomojo sveikatos draudimo, mat apie išvykimą deklaravo ir anksčiau išvykusieji. Tačiau jis teigė girdėjęs nuomonę, jog du trečdaliai šių žmonių yra išvykusieji pastaruoju metu. Taigi, eksperto spėjimu, vien tik šiemet iš šalies jau išvažiavo apie 33 tūkstančius žmonių. „Per metus artėjame prie 60 tūkstančių“, – gąsdinančius emigracijos mastus konstatavo R. Rudzkis. Ir išvažiuoja ne pensijinio amžiaus žmonės, ne mažamečiai vaikai, o daugiausia jauni darbingo amžiaus žmonės.
Už galvų griebtis vėlu?
Šiuo metu, be individualių įmonių, dirbančiųjų pagal verslo liudijimus ir ūkininkų, šalyje yra apie 900 tūkst. sąlyginių darbuotojų. Iš jų apie 300 tūkst. dirba biudžetinėse įstaigose, o apie 600 tūkst. – versle.
Pasak R. Rudzkio, įvertinus, kad kasmet išvyksta apie 60 tūkst. dirbančių žmonių, skaičiai grėsmingi, tad laikas, kai verslas pritrūks darbuotojų, jau ne už kalnų.
Tiesa, verslas gali diegti kuo daugiau technologijų, automatizuoti verslą, bet tai nėra geriausia išeitis. Mat šalis dėl kvalifikuotų darbuotojų stygiaus darosi nekonkurencinga, pritraukdama užsienio investuotojus – tiesiog aplinka tampa nepalanki investuoti. „Aš manau, kad Lietuvos būklė yra kritinė“, – neabejoja analitikas.
Problema ir tai, kad anksčiau daugiau išvykdavo nekvalifikuoti darbuotojai, o dabar atvirkščiai: geresnio gyvenimo svetur dažniau ieško kvalifikuoti specialistai.
R. Rudzkio teigimu, dabar ypač jaunimui sunku rasti darbą: atlyginimai maži, užsiimti verslu sudėtinga – prieš tai tenka brautis per biurokratijos džiungles. Esant tokiai nepalankiai darbuotojams aplinkai žmonės verčiau renkasi emigraciją.
„Sustabdyti šio proceso neįmanoma, tačiau bent jau pristabdyti reikėtų“, – mano analitikas.
R. Rudzkis neabejoja: jei Saulėtekio komisijos darbo rezultatai būtų buvę kitokie, ir situacija šalyje dabar būtų kiek kitokia. Eksperto manymu, reikėtų sumažinti apribojimus verslui, gerinti verslo sąlygas, skatinti naujų darbo vietų kūrimą.
Kita vertus, pripažįsta R. Rudzkis, įtakos nutekėti kvalifikuotai darbo jėgai turi ir verslo požiūris į darbuotojus, atlyginimų dydis ir panašūs dalykai. Tačiau visko ant verslo pečių užkrauti, jo teigimu, irgi negalima. „Emigracija – nacionalinė problema, tuo turėtų rūpintis valstybė“, – pabrėžia ekspertas. Norint bent kiek išbristi iš susidariusios situacijos, reikėtų kartu susėsti valstybės institucijoms ir asocijuotoms verslo struktūroms ir, atsiraitojus rankoves, bandyti ieškoti būdų, kaip pagerinti verslo aplinką, pašalinti biurokratinius trukdžius.
„Nereikia laukti, kol kas nors savaime pasidarys, – sako R. Rudzkis. – Jau dvejus metus praradome. 2009 metų pradžioje reikėjo žaibiškai įvertinti kliūtis verslui ir imti spręsti šias problemas.“
Jei nebus nieko imtasi, greitai gali tekti atverti vartus darbuotojų imigracijai su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis.
Vyriausiojo analitiko teigimu, bėda ir ta, kad šalis rengia specialistus, nederindama pasiūlos ir paklausos. Jaunimą būtų galima perkvalifikuoti, tačiau tai, jo manymu, turi būti „ne parodomasis perkvalifikavimas darbo biržose“, o įmonėse tiesiogiai darbo vietose.
„Valdžiai reikia kurti vizijas ne kaip gyvensime 2030 metais, o Lietuvos viziją 2014–2015 metams, kaip daryti, kad nesėdėtume giliausioje duobėje“, – patarė R. Rudzkis.
Neabejoja: problemų bus
Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas ir bendrovės „Lietkabelis“ generalinis direktorius Sigitas Gailiūnas taip pat mano, kad Vyriausybės pozicija šios problemos atžvilgiu yra niekam tikusi.
„Jei Vyriausybė nesiima priemonių stabdyti emigraciją, žmonės išvažiuoja. Jei žmonės neturi sąlygų čia gyventi, jie emigruoja“, – konstatavo S. Gailiūnas, neabejojantis, kad dėl to nukentės verslas.
Aš neteigiu, kad išvažiuoja tik geriausieji iš geriausiųjų arba tik patys žiopliausi, – pridūrė verslininkas. – Tiesiog išsilavinę žmonės ryžtasi užsienyje dirbti juodą darbą už geresnį atlyginimą nei čia.“
Norvegų kapitalo bendrovių „Adax“ ir „Norac“ vadovas Jonas Klybas patvirtino, kad jau dabar iš dalies susiduria su emigracijos pasekmėmis. Tiesa, „Adax“ rasti darbuotojų pastaruoju metu nebuvo didelių bėdų, tačiau „Norac“ jau susidūrė su problemomis. Pavyzdžiui, sunkiai rado plytelių klijuotoją, galintį iš karto dirbti lankstymo staklėmis su programavimu.
„Dabar, kad visiškai nebūtų galima rasti kvalifikuoto darbuotojo, nėra“, – pripažino J. Klybas, tačiau, jo manymu, situacija ateityje greičiausiai tik komplikuosis ir netrukus bus panaši kaip 2006–2007 metais, kai šalyje katastrofiškai trūko darbuotojų. „Dabar darbuotojų pasiūla yra, bet, matyt, problema grįš...“ – mano dviejų įmonių vadovas.
J. Klybo teigimu, jo vadovaujamas verslas gana specifinis, tad ir darbuotojų poreikis specifinis. Tad abejojo, ar darbo biržos perkvalifikuoti darbuotojai atitiktų jų reikalavimus – geriau būtų juos mokyti pačioje įmonėje.
Visos sistemos problema
Bendrovės „Panevėžio Aurida“ Personalo ir valdymo direktorė Irena Šliuburienė sakė, kad šiuo metu įmonei labiausiai reikia kvalifikuotų staklininkų. Tačiau nežino, kur dabar surasti jauną darbuotoją, kuris norėtų dirbti prie staklių – tekinti, šlifuoti, frezuoti, kai daug įdomiau dirbti laisvai statybose, vežioti prekes arba pasirinkti darbininkiškos profesijos darbą emigracijoje.
„Žinoma, viską lemia pinigai, – neneigia I. Šliuburienė. – Gamybos įmonės dabar tikrai negali mokėti didelių atlyginimų, nes jų padėtis sunki ir kasdien sprendžia išgyvenimo klausimus.“
Įmonė stengiasi priimti ir mokyti tuos jaunus žmones, kurie turi pakankamai ambicijų ir kantrybės. „Tačiau sprendžiant problemas verslininkai vieni yra bejėgiai – dėl to turėtų „skaudėti“ visai sistemai“, – sako I. Šluburienė.
Jos teigimu, jauni žmonės, įgiję kvalifikaciją, bet neturėdami patirties, negali prilygti darbuotojui, dirbančiam dešimtmetį. Tad ir darbo užmokestis būna mažas, o gyventi ir patenkinti savo socialinius poreikius reikia šiandien.
„Manau, jaunimas iš nevilties palieka namus ir išvažiuoja dirbti nekvalifikuotų darbų, žinodami, kad TEN tikrai patenkins savo nors minimalius poreikius“, – sakė ji.
I. Šliuburienė sutinka: Darbo birža bando spręsti jaunimo įdarbinimo problemą, tačiau dažniausiai derybos baigiasi pasiūlius 1000 litų atlyginimą. „Jaunas žmogus jaučiasi įžeistas, nes žino, kad tiek pragyvenimui neužtenka“, – sakė ji.
Direktorės pastebėjimu, dabar rinkoje nėra problemos rasti vadybininką – jų pakanka, ypač mokančių anglų, vokiečių kalbas, tačiau mokančių rusiškai trūksta. O rusakalbė rinka yra labai didelė.
„Jei Vyriausybė neskirs pakankamai dėmesio jaunimui – ypač besimokančiam – ir nesudarys sąlygų įsitvirtinti darbo rinkoje pabaigus mokslus, tikrai neturėsime kvalifikuotų darbuotojų. Sumažės ir norinčiųjų mokytis“, – neabejoja I. Šliuburienė.
Faktai
Potencialus emigrantas iš Lietuvos – tai 25–34 metų amžiaus (53 proc.) vyras (62 proc.), turintis aukštąjį išsilavinimą (77 proc.) iš sostinės (40 proc.) ir šiuo metu uždirbantis 1000–3000 litų per mėnesį (45 proc.).
Šiuo metu išvykti gyventi ir dirbti užsienyje planuoja 53 proc. apklaustų šalies gyventojų, vėliau nei po 6 mėnesių – dar 22 proc. apklaustųjų.
Būsimieji emigrantai tikisi, kad dirbdami užsienyje jie uždirbs nuo 4 iki 10 tūkstančių litų per mėnesį.
Daugiausią šalies gyventojų (24 proc.) ketina emigruoti į Didžiąją Britaniją.
Portalo "CV-online" duomenys
Šaltinis - „Panevėžio balsas“
