Kokių taisyklių turi laikytis apgyvendinimo ir viešojo maitinimo paslaugas teikiančios įmonės, apskaičiuodamos pridėtinės vertės ir gyventojų pajamų mokesčius (toliau – PVM, GPM).
Apgyvendinimo ir viešojo maitinimo paslaugos, faktiškai suteiktos šalies teritorijoje, apmokestinamos PVM. Apmokestinimo PVM lengvatos taikomos apgyvendinimo ir maitinimo paslaugoms, kai maitinimo paslauga yra apgyvendinimo paslaugos dalis (pvz., pusryčių paslauga teikiama kartu su nakvynės paslauga).
„2011 metais viešbučio tipo ir specialaus apgyvendinimo paslaugos (nakvynės ir pusryčių paslaugos arba tik nakvynės paslauga) apmokestinamos taikant lengvatinį 9 proc. PVM tarifą. Tačiau kai šių paslaugų teikėjai savo klientams teikia kitas maitinimo (pietų, vakarienės), saunos, sporto salės, dviračių nuomos ir pan. paslaugas, tokios paslaugos nepriskiriamos viešbučio tipo ar specialaus apgyvendinimo paslaugoms ir apmokestinamos taikant standartinį 21 proc. PVM tarifą“, – aiškina Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Vilniaus AVMI) Mokestinių prievolių departamento direktorius Dainoras Bradauskas.
Viešbučio tipo apgyvendinimo paslaugas teikia viešbučiai, moteliai ir svečių namai. Specialaus apgyvendinimo paslaugas teikia kurortų sanatorijos, kurortų reabilitacijos centrai, kempingai, turizmo centrai, poilsio namai, jaunimo nakvynės namai, keleiviams vežti skirti arba plaukioti nenaudojami laivai, konferencijų centrai, medžioklės nameliai, asmenys, besiverčiantys kaimo turizmu, kiti specialaus apgyvendinimo paslaugų teikėjai.
Atkreiptinas dėmesys, kad PVM neskaičiuojamas nuo sumų, sumokėtų kaip rankpinigiai, kai viena sutarties šalis (klientas) pasinaudoja jam suteikta galimybe atsisakyti sutarties, kuri buvo užtikrinta rankpinigiais, ir kai šias sumas pasilieka kita sutarties šalis (paslaugų teikėjas). Tokiu atveju laikoma, kad tai kompensacija už sutarties nutraukimą.
GPM įstatymas išskiria dvi iš esmės skirtingas gyventojo vykdomos veiklos rūšis – tai darbo veikla (sudarant darbo sutartį) ir individuali veikla. Jeigu įstatymai ar kiti teisės aktai nenustato, kad konkretų darbą gyventojas gali atlikti tik sudaręs darbo sutartį, gyventojas tokį darbą gali atlikti savarankiškai, įregistravęs individualią veiklą, t. y. įsigijęs verslo liudijimą ar gavęs individualios veiklos pažymą.
„Individualia veikla užsiimančio gyventojo santykiuose su kita sandorio puse neturi būti darbo santykiams būdingų požymių (susitarimo dėl darbo užmokesčio, darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės, atostogų ir pan.), gyventojas pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats dengia veiklos išlaidas, – atkreipia dėmesį D. Bradauskas. – Tačiau jei gyventojas suteikia atsitiktinio, vienkartinio pobūdžio paslaugas ar parduoda prekes, tai tokia jo veikla nelaikoma individualia veikla. Tokiu atveju gali būti sudaroma vienkartinė paslaugų suteikimo ar turto (prekių) pardavimo sutartis“.
Pajamos pagal mokesčio mokėjimo tvarką taip pat skirstomos į dvi klases – A ir B. Nuo A klasei priskiriamų pajamų mokestį išskaičiuoja ir sumoka į biudžetą jas išmokantis asmuo. Nuo B klasei priskiriamų pajamų mokestį apskaičiuoti, sumokėti ir deklaruoti privalo jas gavęs gyventojas, pateikdamas metinę pajamų deklaraciją.
„Iš darbdavio gautas darbo užmokestis priskiriamas A klasės pajamoms, kurias išmokant pajamų mokestį apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą turi jas išmokėjęs darbdavys. Tačiau individualios veiklos, vykdomos įsigijus verslo liudijimą ir pagal individualios veiklos pažymą, pajamos bei turto pardavimo pajamos priskiriamos B klasės pajamoms. Gavęs tokių pajamų, mokestį turi sumokėti pats gyventojas“, – pabrėžia D. Bradauskas.
