Kainodaros dokumentavimo tvarka nustatyta aukščiau minėtu finansų ministro įsakymu patvirtintomis taisyklėmis, taip pat paaiškinta mokesčių administratoriaus rekomendacijose „MOKESČIŲ MOKĖTOJAMS APIE KONTROLIUOJAMŲ SANDORIŲ KAINODARĄ“. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvoje taikoma kainodaros dokumentavimo tvarka parengta Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) rekomendacijų pagrindu.
Kainodaros dokumentavimas atliekamas kiekvienam sandoriui su asocijuotu asmeniu atskirai, tačiau galima grupuoti sandorius, kurie yra vienarūšiai. Kainodaros dokumentacijoje turi būti atskleidžiama informacija apie:
- sandorio dalyką (prekės/paslaugos, jų savybės, kokybė ir pan.);
- sandorio šalių funkcijas (vadinamoji „funkcinė analizė“, atskleidžianti prisiimamas ir valdomas rizikas, atliekamas funkcijas ir valdomą turtą);
- sutarties sąlygas;
- ekonomines aplinkybes;
- verslo strategiją.
Atsižvelgiant į minėtą informaciją, turi būti parenkamas kainodaros metodas žemiau nurodyta eilės tvarka (metodai taip pat gali būti modifikuojami arba kombinuojami, siekiant kuo patikimesnio rezultato):
Šiuo metu praktikoje vyraujantis metodas – transakcijos grynosios maržos, kuomet sandorių rinkos pelningumams nustatyti atliekamos paieškos specializuotose duomenų bazėse („Bureau Van Dijk“ publikuojama „Amadeus“ duomenų bazė, Thomson Reuters „OneSource Transfer Pricing Documenter“ ar kt.). Minėtas duomenų bazes naudoja tiek mokesčių konsultantai, tiek ir pats mokesčių administratorius.
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kai sandorio dalykas yra paslaugų teikimas, vadovaujantis minėto finansų ministro įsakymu Nr. 1K-123 patvirtintų taisyklių 60 punkto nuostatomis, reikia nustatyti:
-
ar paslauga faktiškai buvo suteikta;
-
kaip yra atlyginama už paslaugos teikimą;
-
ar atlyginimas atitinka ištiestosios rankos principą.
Tuo tarpu praktikoje labai dažnai pasitaiko atvejų, kai Lietuvos vienetai gauna iš asocijuotų užsienio vienetų sąskaitas už paslaugas, tačiau neturi įrodymų, kad paslaugos suteiktos ir kad iš paslaugų teikimo yra gauta ar laukiama ekonominė nauda. Nesant minėtų įrodymų, skaičiuojant pelno mokestį, tokių paslaugų sąnaudos priskirtinos neleidžiamiems atskaitymams.
Kita vertus, iš anksto surinkus reikiamus įrodymus ir parengus kainodaros dokumentaciją, mokesčių mokėtojo pozicija gerokai saugesnė, kadangi mokesčių administratorius pirma turės nuginčyti mokesčių mokėtojo pateiktą kainodaros analizę, ir tik po to taikyti savąją. Praktika rodo, kad mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kainodaros analizės gali reikšmingai skirtis – pavyzdžiui, veiklos pelningumas iš mokesčių mokėtojo perspektyvos gali būti 5–10 proc., tuo tarpu mokesčių administratoriaus vertinimu – 15–20 proc.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2012 m. egzistuoja galimybė sandorių kainodarą su mokesčių administratoriumi suderinti 5 metus į priekį galiojančiu išankstiniu įpareigojančiu susitarimu dėl kainodaros, Mokesčių administravimo įstatymo 371 straipsnio „Mokesčių administratoriaus išankstinis įsipareigojimas dėl mokesčių teisės aktų nuostatų taikymo“ nustatyta tvarka. Tai puiki galimybė mokesčių mokėtojams užsitikrinti „ramų miegą“, žinant, kad atitinkamų sandorių kainodaros mokesčių administratorius neginčys penkerius metus.
Taigi, nors sandorių kainodaros dokumentavimo reikalavimai Lietuvoje galioja jau daugiau kaip dešimtmetį, dėl jų sudėtingumo rekomenduojama kreiptis pagalbos į kvalifikuotus mokesčių specialistus.
