Praktikoje dažnai pasitaiko atvejų, kai dėl susidariusių skolų įmonės (kuriai bankroto procedūra dar nepradėta) turtas yra areštuojamas ir antstolio parduodamas iš varžytinių.

Tarkime, kad įmonė, PVM mokėtoja, skolinga kitai įmonei 200 000 Eur. Dėl skolų visas įmonės turtas areštuojamas antstolio bei kaip PVM objektas parduodamas iš varžytinių už 100 000 Eur.

Pirmiausia, reiktų išsiaiškinti, kas tokio pardavimo atveju laikytinas prekių tiekėju pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (PVMĮ) nuostatas: skolininkas ar turtą pardavęs antstolis.

PVMĮ 3 straipsnyje įtvirtinta, kad PVM objektas yra prekių tiekimas, tenkinantis visas šias 3 sąlygas:

• prekės tiekiamos už atlygį;
• prekių tiekimas vyksta šalies teritorijoje;
• prekes tiekia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą.

Be to, PVMĮ 4 straipsnyje įtvirtinta, kad prekių tiekimas yra prekių perdavimas kitam asmeniui, kai pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti tomis prekėmis kaip jų savininkas.

Atsižvelgiant į minėtų nuostatų turinį, darytina išvada, kad prekių tiekėju, turto iš varžytinių pardavimo atveju, laikytinas skolininkas, bet ne antstolis, nes tam, kad įvyktų prekių tiekimas būtina pirkėjui perduoti prekių nuosavybės teisę, kurią turto arešto atveju vis tik išlaiko skolininkas, bet ne antstolis. Todėl antstolis negali perduoti nuosavybės teisės į prekes jas įsigyjančiam asmeniui, jeigu pats ja nedisponuoja.

Kalbant apie turto pardavimą iš varžytinių, svarbu aptarti ir PVM sąskaitos faktūros išrašymo momentą.

PVMĮ 79 straipsnyje įtvirtinta, kad įvykusį prekių tiekimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra (išskyrus tuos apmokestinamuosius asmenis, kurių atlygio suma už pateiktas prekes per paskutinius 12 mėn. nepasiekė atitinkamos sumos) arba užtikrinti, kad prekių tiekimą įformintų šių prekių ar paslaugų pirkėjas arba trečiasis asmuo.

Atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta konkrečių priemonių, kurios padėtų skolininkui užtikrinti, kad sąskaitą faktūrą išrašytų kitas asmuo, skolininkui iš principo pačiam tiktų išrašyti PVM sąskaitą faktūrą ir joje išskirti PVM sumą. Kadangi straipsnio pradžioje minėtame pavyzdyje turtas buvo parduotas už 100 000 Eur sumą (įskaitant PVM), tai skolininkas sąskaitoje faktūroje privalėtų išskirti turto apmokestinamąją vertę – 82 645 Eur ir PVM sumą – 17 355 Eur.

Kitas klausimas į kurį būtina atsakyti, tai, kuris asmuo būtų atsakingas už PVM sumokėjimą į valstybės biudžetą tokio pardavimo atveju: turto pirkėjas, antstolis ar pats skolininkas.

PVMĮ 71 straipsnis reglamentuoja, kad prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes, išskyrus tuos atvejus, kai pagal PVMĮ nuostatas prievolė apskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą PVM tenka pirkėjui.

Atvejai, kada už turto pardavimą turi mokėti pirkėjas yra nustatyti PVMĮ 95 ir 96 straipsniuose. Taip pat atskiri atvejai, kai PVM už tiekiamas prekes išskaito ir sumoka pirkėjas yra nustatyti „Atvejų, kai PVM už tiekiamas prekes išskaito ir sumoka pirkėjas, apraše“, patvirtintame LR Vyriausybės 2002 06 13 nutarimu Nr. 900 Dėl priemonių mokestinių prievolių įvykdymui užtikrinti.

Išanalizavus minėtas teisės normas darytina išvada, kad turtą pardavus iš varžytinių PVM į biudžetą turėtų sumokėti pats pirkėjas tik retais atvejais, esant toliau nurodytų aplinkybių visumai:

• pirkėjas yra PVM mokėtojas, o
• parduodamas turtas yra juodųjų ir spalvotųjų metalų atliekos ir laužas, arba panaudotos medžiagos, įskaitant pusgaminių atliekas, atsiradusios perdirbant, gaminant ar lydant juoduosius arba spalvotuosius metalus ar jų lydinius, arba tiekiamos atliekos ir kitos perdirbamos medžiagos, kurias sudaro juodieji ir spalvotieji metalai, jų lydiniai, arba tam tikros rūšies mediena.

Be to, itin svarbu pažymėti, kad PVM vis dėl to turėtų sumokėti pats skolininkas, jeigu pardavus tokios rūšies turtą būtų išduodamas kasos aparato kvitas ir kartu išrašoma PVM sąskaita faktūra. Vadinasi, susiklosčius kitokioms, nei minėtos aukščiau, pardavimo aplinkybėms, PVM į biudžetą turėtų sumokėti pats skolininkas.

Svarbu paminėti Apraše įtvirtintą dar vieną svarbų momentą: jeigu tiekiamas bankrutuojančios įmonės turtas ir pirkėjas yra PVM mokėtojas, tai visais atvejais pirkėjas yra tas asmuo, kuris turi sumokėti PVM sumą į biudžetą.

Išanalizavus ir apibendrinus informaciją, susijusią su antstolio prievolėmis po turto pardavimo iš varžytinių, darytina išvada, kad antstolis už parduotą turtą gautą sumą privalo paskirstyti griežtai laikydamasis LR Civilinio proceso kodekso (CPK) 753 ir 754 straipsniuose nustatytos reikalavimų patenkinimo eilės. Minėtų nuostatų turinys nenumato antstoliui pareigos iš pirkėjo gautą PVM pervesti į valstybės biudžetą. Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje (detaliau žr. Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 02 14 nutartį Nr. 3K-3-27/2014 ) taip pat pabrėžiama, kad antstolis turi griežtai laikytis CPK 753 straipsnyje nustatytos už turtą gautos sumos paskirstymo tvarkos.

Taigi, antstoliui pardavus turtą iš varžytinių, daugumoje atvejų, PVM sumą į biudžetą turėtų sumokėti pats skolininkas.

Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad pateiktos praktinės situacijos atveju pinigai skolininko už parduotą turtą nepasiektų (nes visa suma bus panaudota kreditorių reikalavimams tenkinti ir antstolio išlaidoms padengti), kas reiškia, kad PVM sumą į biudžetą skolininkas turės sumokėti iš savo lėšų. Įprastinio turto pardavimo atveju, t. y. jeigu turtas tiesiogiai būtų parduotas pačio skolininko, PVM suma būtų išskaičiuota ir sumokėta į biudžetą iš pirkėjo jam sumokėtos kainos.

Taigi, toks teisinis reglamentavimas iš esmės didina riziką kad PVM taip ir nebus sumokėtas į biudžetą, nes paprastai turtas areštuojamas ir parduodamas iš varžytinių tų įmonių, kurios turi vienokių ar kitokių sunkumų atsiskaityti su savo kontrahentais.

Mūsų minėtame pavyzdyje skolininkas net ir po turto pardavimo dar lieka skolingas kreditoriui ir atitinkamai visos kitos skolininko gautinos sumos ir banko sąskaitos lieka areštuotos. Todėl skolininkas objektyviai net neturi galimybės sumokėti PVM valstybei.

Be to, kad tokie įstatymų reikalavimai nedidina PVM surinkimo į valstybės biudžetą efektyvumo, dar ir pačiam skolininkui užkraunama papildoma PVM sumokėjimo našta. PVM iš esmės yra vartojimo mokestis ir jo mokėjimo našta turėtų būti perkeliama galutiniam vartotojui. Tačiau mūsų pateiktos praktinės situacijos atveju, turto pirkėjas PVM sumą sumokėtų, bet ji niekada nepasiektų skolininko bei valstybės biudžeto, nes kaip jau buvo minėta prieš tai, antstolis gautą sumą už turtą (tame tarpe ir pačią PVM sumą) paskirstytų kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ir neprivalėtų pervesti jos į valstybės biudžetą.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pvz., kaimyninės Lenkijos įstatymuose įtvirtinta, kad turtą (PVM objektą) pardavus iš varžytinių, antstolis iš už turtą sumokėtos kainos PVM sumą turi išskaičiuoti ir pervesti į valstybės biudžetą. Europos Sąjungos Teisingumo teismas 2015 03 26 sprendime (byla C-499/13) išaiškino, kad toks Lenkijos nacionaliniuose įstatymuose įtvirtintas reglamentavimas nepažeidžia 2006 11 28 Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatų, nes valstybės narės yra laisvos savo nacionaliniuose įstatymuose įtvirtinti bet kokias priemones, kurias jos laikytų būtinomis, tam, kad PVM būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui.

Taigi, įtvirtinus panašius reikalavimus ir Lietuvos teisės aktuose, būtų sudarytos sąlygos efektyvesniam PVM surinkimui į valstybės biudžetą.

Pastaba: straipsnyje pateikiama informacija yra bendro pobūdžio ir negali būti vertinama kaip išsami teisinė konsultacija.