SPECIALIZUOTAS SAVAITRASTIS LIETUVOS MOKESČIŲ MOKĖTOJAMS
Vyksta „MOKESČIŲ ŽINIŲ“ el. versijos 2020 m. prenumeratos akcija • • • • • Elektroninio leidinio prenumeratos visiems 2020-iems metams kaina – 89 Eur • • • • • Svetainėje www.mzinios.lt kiekvieną mėnesį apsilanko apie 40 000 skaitytojų • • • • • Užsisakyti „Mokesčių žinias“ galima: http://www.mzinios.lt/lt/prenumerata.html • • • • • Vyksta „MOKESČIŲ ŽINIŲ“ el. versijos 2020 m. prenumeratos akcija • • • • • Elektroninio leidinio prenumeratos visiems 2020-iems metams kaina – 89 Eur • • • • • Svetainėje www.mzinios.lt kiekvieną mėnesį apsilanko apie 40 000 skaitytojų • • • • • Užsisakyti „Mokesčių žinias“ galima: http://www.mzinios.lt/lt/prenumerata.html • • • • •
2013 m. vasario 18 d.
Nr. 7 (808) StraipsniaiPožiūrisMokesčių revoliucijos nebus         
Šiame numeryje  


  Registruotiems vartotojams  

  Naujienlaiškio prenumerata  

Mokesčių revoliucijos nebus

Į „Mokesčių žinių“ klausimus atsako Ministro Pirmininko patarėjas finansams, darbo grupės, kuri rengia pasiūlymus dėl Lietuvos mokesčių sistemos pertvarkymo vadovas STASYS JAKELIŪNAS.

 

Esate parašęs knygą apie Lietuvos krizės anatomiją. Sakykite, ar išties ją mes skaudžiai krizę pajutome ir dėl kažkokio ypatingo lietuviško švaistūniškumo, nes ekonomikos augimo metais šalies biudžetas vis vien buvo deficitinis?

Dažnai mėgstama aiškinti, kad Lietuva iki krizės be saiko išlaidavo, nesukaupė finansinio rezervo ir todėl, jai atėjus, turėjo smarkiai veržtis diržus. Kartais net teigiama, kad pats išlaidavimas sukėlė krizę.

Iš tikrųjų, visos valstybės biudžetas anuomet buvo deficitinis, tačiau pats išlaidų santykis su BVP, palyginti su dauguma kitų ES valstybių, visuomet Lietuvoje buvo reikšmingai mažesnis. Tad teisingiau būtų sakyti, kad mūsų problema yra ne išlaidos, o pajamos.

Lietuva niekada nepasižymėjo gebėjimu surinkti nustatytus mokesčius, o esant žemam pajamų lygiui ir tokiai gausai viešojo sektoriaus funkcijų, kurias esame nutarę finansuoti, – neišvengiamas ir biudžeto deficitas. O tai reiškia ir skolos didėjimą. Kad 2008 metais buvo padidintos kai kurios biudžeto išlaidos, suprantama, apsunkino diržų veržimo procesą, tačiau ne tai buvo esminė krizės priežastis. Svarbiausia – smarkiai pasikeitusi stambiųjų bankų skolinimo politika, dėl kurios per 2009–2010 metus, palyginti su 2008–aisias, 50 proc. smuko statybų sektorius, 40 proc. nukrito nekilnojamojo turto kainos, 27 proc. susitraukė mažmeninė prekyba. Būtent dėl šių aplinkybių, o ne dėl sumažėjusio eksporto, kaip neretai manoma, pajamos į biudžetą per tą patį laikotarpį smuko apie 25 proc.

 

Ar išties egzistuoja tokią tvarka, kad šalys, turėdamos papildomų lėšų, ne investuoja, o kaupia juodai dienai rezervą? Ar čia mitas, ar tiesa apie taupiuosius estus, kurie gudriai pasirengė krizei ir jos nepajuto?

Paprastai šalys, kurios sugeba tvarkingai ir atsakingai valdyti savo finansus bei ekonomiką, stengiasi sukaupti finansinius rezervus. Dalį šių rezervų galima investuoti į valstybei svarbius projektus, kitą – panaudoti senos skolos grąžinimui, likusią – laikyti atsargai.

Matyt, estai geriau nei mes analizavo ir suprato, kad ekonomikos plėtra 2005–2007 metais Baltijos šalyse kilo daugiausia dėl Skandinavijos bankų gausiai dalinamų paskolų ir iš ES gaunamos paramos lėšų. Todėl didelės lėšos pateko į mūsų mažas ir nelabai brandžias ekonomikas.

Be to, estai žymiai geriau sugeba surinkti mokesčius. Estijos mokesčių tarifai panašūs kaip ir mūsų, tačiau jų biudžeto pajamų santykis su BVP ten nuolat viršijo analogišką Lietuvos rodiklį bent 3 procentiniais punktais (išvertus į litų kalbą – maždaug trimis milijardais). O 2009–2011 metais šis atotrūkis padidėjo iki 7–9 milijardų! Tačiau Estijos išlaidų santykis su BVP visuomet buvo panašus į mūsų, arba net ir didesnis.

Taigi Estijos gebėjimas surinkti mokesčius lėmė ir biudžeto perteklių iki krizės, ir beveik subalansuotą biudžetą jai prasidėjus, todėl šaliai ir nereikėjo skolintis. Estijos skola ir dabar mažiausia visoje ES.

Manau, kad taip racionaliai turėtų gyventi visos valstybės, ypatingai mažesnės.

 

Tarsi vyrauja nuomonė, kad Lietuva pati – be užsienio pagalbos išsikapanojo (jei jau krizė baigėsi?) iš dugno. Tačiau skolinimosi tempas per pastaruosius metus turbūt vertas rekordo sąvokos net pasauliniu mastu...

Kadangi dėl jau minėtų priežasčių mūsų finansai smarkiai skyrėsi nuo Estijos, skolinimosi negalėjome išvengti. Mūsų skolos augimo tempai viršijo ES vidurkį (matuojant proc. BVP), tačiau buvo ir mus lenkusių – Graikija, Airija ir dar kelios valstybės.

Šis rodiklis susideda iš dviejų dalių – skolos prieaugio (skaitiklyje) ir BVP. 2009–2010 metais Lietuvos BVP traukėsi, po to vėl ėmė augti. Graikijos BVP traukiasi iki šiol, todėl ir toliau blogėjo jos reikalai.

Mūsų skola padidėjo nuo 16 proc. 2008 metais iki maždaug 40 proc. 2012 metų pabaigoje. O Estijos kaip buvo, taip ir liko apie 6,5 proc. BVP.

Beje, ES šalių skolos ir BVP santykio vidurkis – apie 85 proc. Mums svarbu išlaikyti savąjį rodiklį panašiame lygyje ir, esant galimybėms, pradėti jį po truputį mažinti.

 

Vien palūkanos už valstybės skolą šiais metais sieks 2,3 milijardų litų! Ar Lietuvai buvo šansų skolintis pigiau iš skandinaviškų ar kitų bankų?

Dėl gana brangaus skolinimosi ir smarkiai išaugusios skolos, išlaidos palūkanoms per ketverius metus padidėjo beveik tris kartus.

Kelios kaimyninės valstybės skolinosi iš Tarptautinio valiutos fondo arba tarėsi dėl kredito linijos. Tai – Latvija, Lenkija ir Baltarusija. Jau nekalbant apie šalis, kurios be tarptautinės pagalbos būtų žlugusios, pirmiausiai, žinoma, Graikija.

Lietuva pasirinko drąsų ir brangų kelią skolintis tarptautinėse rinkose, todėl dabar moka bent keliais šimtais milijonų litų daugiau palūkanų per metus nei galėjo. Dabar siektinas tikslas – persiskolinti kuo mažesnėmis palūkanomis ir taip mažinti biudžeto išlaidas. Tai kol kas sekasi tikrai neblogai, todėl svarbu ir toliau išsaugoti tokias galimybes užtikrinant patvarų ekonomikos augimą ir nuoseklų biudžeto deficito mažinimą.

Jei tai seksis daryti, tikėtina, kad galėsime ir toliau nebrangiai skolintis.

 

Mes dažnai minime, kad mūsų ekonomikos garvežys – eksportas. Kiek čia tiesos ir kodėl tuomet mūsų užsienio prekybos balansas vis dar neigiamas, o tų pačių estų – perteklinis?

Eksportas išties auga sparčiai ir jau viršijo prieš tai buvusių rekordinių – 2008 metų – lygį. Tiesa, dalį šio augimo lemia ir didėjančios kainos. Tai, kad ši sritis auga – puiku. Tačiau to nepakanka. Tai – lyg lėktuvas su vienu veikiančiu varikliu.

Kitas variklis – vidaus rinkos – kol kas veikia ne pilnu pajėgumu. Pažvelkime į statybų sektorių. Kartais girdime, kad prieš krizę jis buvo pernelyg išsiplėtęs, darbų ir medžiagų kainos, darbo užmokestis jame buvo pakilę į nepatvarias aukštumas. Tai – tiesa. Tačiau 2009–2010 metais įvykęs lūžis – pernelyg didelis smūgis tiek šiam sektoriui, tiek visai ekonomikai. Didelė dalis bedarbių armijos atsirado būtent šioje ekonomikos srityje. Ir dabar statybų apimtys sudaro tik apie 60 proc. 2008 metų lygio.

Todėl ši Vyriausybė sieks pagaliau išjudinti iš mirties taško masinę gyvenamųjų namų renovaciją ir bandys įjungti ir šį – antrąjį ekonomikos variklį. Suprantama, šis procesas turi būti valdomas ir prižiūrimas, kartu siekiant ir energetinio efektyvumo tikslų.

 

2012 m. spalio duomenys rodo, kad per ketverius metus bendras vartojimo prekių ir paslaugų kainų lygis Lietuvoje išaugo, palyginti su 2008 m. gruodžiu, 13,6 proc. Ar ne ciniškai atrodo vis besitęsiantis bėdojimas dėl MMA didinimo, juk ne vienoje Europos šalyje ji didinama tiesiog automatiškai – pagal infliacijos dydį?

Nepaisant vis dar nepilnai veikiančio mūsų vidaus rinkų variklio ir nemažo nedarbo, ypatingai tarp menkesnės kvalifikacijos ir rajonuose gyvenančių gyventojų, kainos per kelis metus tikrai smarkiai ūgtelėjo. Tai lėmė ir išorės veiksniai – brango nafta, dujos, maisto ištekliai. Didėjo ir mokesčiai – PVM tarifas, akcizai. Todėl natūralu, kad siekiama bent dalinai kompensuoti šias tendencijas didinant MMA.

Diskusijos dėl šio sprendimo nerimsta iki šiol. Ir tai galima suprasti. Dalis įmonių ir iki šiol savo darbuotojams mokėjo didesnį nei minimalų atlyginimą. Tačiau kai kurios smulkios įmonės rajonuose susiduria su laikinais sunkumais. Tikiuosi, kad tai trumpalaikės prisitaikymo bėdos ir didesnių problemų greitai neliks.

 

Kaip jūs galėtumėt paaiškinti ne vieno ekonomisto pasakymą, jog sumažinus PVM, kainos nė velnio nesumažėja?

Tokie pasakymai dalinai pagrįsti. Yra nemažai tyrimų ir studijų, tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, kurių išvados panašios. Pirkėjai dažniausiai pajunta ne visą kainos mažėjimo naudą dėl sumažinto PVM tarifo, ypatingai vartojimo prekių ir paslaugų srityje. Turime suprasti, kad pirmiausiai veikia verslo siekis uždirbti pelną, kuris ir lemia norą didinti kainas, arba jų nemažinti, jeigu tik yra tokios galimybės.

Rinkoje turėtų būti didžiulė konkurencija, kuri ir turėtų sudaryti galimybes mažėti kainoms, taip pat ir sumažinus tokius mokesčius kaip PVM.

 

Ar ne metas Lietuvoje pagalvoti apie didžiųjų prekybos tinklų paslėptą rinkos monopolizavimą, iš čia kylantį kainų diktatą? Na, kodėl Alpių kalnuose besiganančių karvučių pienas, gulintis Vokietijos parduotuvės lentynoje, pigesnis už mūsų žalmargių?

Prekybos sektoriuje dominuoja keli stambūs tinklai, užimantys apie 70 proc. mažmeninės prekybos rinkos šalyje. Tai ne monopolija, tačiau tipiška oligopolija. Kitaip tariant, jiems nebūtina siekti kažkokių kartelinių ar kitų susitarimų, kad būtų išlaikytos aukštos kainos. Stebėdami vienas kito kainodarą, jie gali reaguoti ir priderinti prie jos savo veiksmus.

Didelė problema, jog mūsų žmonių pajamos nėra didelės ir nemažą dalį jų tenka išleisti būtiniausiems dalykams – maistui, būstui, vaistams. Todėl bet koks kainų augimas, nedidėjant pajamoms, skaudus.

Deja, jokia Vyriausybė nepajėgi efektyviai administruoti kainų prekybos tinkluose. Vienintelis dalykas, ko reikėtų siekti – didesnės konkurencijos, nustatant maksimalias rinkos dalis ir sudarant galimybes lengvai steigti smulkesnes prekybos įmones.

 

Žinia, jog brangus turto mokestis Lietuvoje tapo parodijų šaltinių, ne vienas smagiai skaidė turtus į dalis ir eilinį kartą kikeno iš valstybės. Tačiau tame liberaliame ir visagalės rinkos užliūliuotame pasaulyje seniausiai įvestas turto mokestis, kurį moka visi, o vietos valdžia, savivaldybės gal ir taiko išimtis. Ar mūsų turčiai, išgirdę apie galimą apmokestinimą, geriau sumoka „mokestį“ kokiai partijai – pigiau...

Apie visuotinį gyventojų turto mokestį diskutuojama seniai, jį įvesti Lietuvai rekomenduoja ir Europos komisija, ir Tarptautinis valiutos fondas. Įvedus jį visiems gyventojams ir tokio dydžio, kad biudžete tikrai apčiuopiamai padaugėtų pajamų, daugelis turto savininkų susidurtų su dar labiau išaugusia finansine našta. Ypatingai pensininkai, bedarbiai, kiti mažas pajamas gaunantys žmonės.

Darant daug išlygų ar įvedus santykinai aukštą neapmokestinamos turto vertės kartelę (kaip kad neseniai buvo padaryta), biudžetas didesnės naudos nepajustų, o tie, kurie privalėtų tokį mokestį mokėti, pagrįstai klaustų, kodėl mokėti turi tik jie? Todėl ir nepriimami jokie esminiai sprendimai. Panaši situacija ir su visuotiniu automobilių mokesčiu. Tačiau šį mokestį bent jau atstoja santykinai aukšti (ypatingai turint omenyje daugelio žmonių perkamąją galią) degalų akcizai.

 

Ką daryti, kad Lietuva neišbėgiotų? Gal atleist kokius 3 metus pradedančius verslą nuo mokesčių, skirti neprocentinius kreditus? Juk per 4 krizės metus šalies gyventojų sumažėjo 10,7 proc.; Latvijoje – 10,1 proc.; Estijoje – tik 0,1 proc. – tiesiog neįtikėtina, čia jau ne sotesnio kąsnio, o mentaliteto reikalas?

Manau, pirmiausiai reikia užkurti galingą ekonomikos vidaus rinkų variklį. Juk eksporto sektoriuje dirba apie 200–250 tūkstančių dirbančiųjų. Visi kiti – kelis kartus daugiau – biudžetinėse ir vidaus rinkoms prekes ir paslaugas tiekiančiuose sektoriuose.

Daug kas, netekę darbo arba smarkiai sumažėjus jų pajamoms, išvažiavo kitur. Skaičiai tikrai bauginantys, tačiau reikia ne dejuoti, o kryptingai ir ryžtingai dirbti.

Kai tik žmonės pamatys tvirtai atsigaunančią ekonomiką ir gerėjančias pragyvenimo galimybes, jie – bent jau didžioji dalis – grįš namo. Nes čia – artimieji, draugai, sava kultūra ir kalba. Mažai kas jaučiasi laimingas kitoje šalyje, viso to neturėdamas.

 

Vadovaujate Ministro Pirmininko A. Butkevičiaus potvarkiu sudarytai darbo grupei, kuri peržiūrės mokesčių sistemą. Ko laukti Lietuvos mokesčių mokėtojams, koks pagrindinis jūsų darbo tikslas?

Visų pirma sieksime įvertinti galimybes ar įmanoma kiek pakoreguoti darbo pajamų apmokestinimą, kadangi beveik visi pripažįsta, kad šios pajamos apmokestinamos santykinai daug (įskaitant ir Sodros bei Privalomojo sveikatos draudimo įmokas). Tačiau negalime sau leisti didinti biudžeto deficito, todėl, pateikę siūlymus sumažinti mokestinę naštą, turėsime ieškoti ir kompensavimo šaltinių.

Taip pat dar kartą įvertinsime siūlymus mažinti PVM tarifą būtiniausiems maisto produktams. Nors, kaip jau minėta, tokie mažinimai ne visada pasiteisina, esame įpareigoti pažvelgti ir į šią sritį.

Taip pat sieksime peržiūrėti ir smulkaus bei vidutinio verslo apmokestinimo tvarką ir pateikti atitinkamus siūlymus.

Tačiau daryti revoliucijų ir perversmų mokesčių srityje tikrai nesiūlysime. Stabilumas – vienas svarbiausių ir būtinų mokesčių sistemos reikalavimų. Deja, pastaraisiais metais jo nebuvo laikomasi.

Tiesa, reikia pridurti ir priminti, kad ne viską lemia mokesčių dydžiai. Itin svarbu nustatytus mokesčius efektyviai surinkti, nes priešingu atveju – piliečiai, kurie juos sąžiningai moka, pamatę to nedarančius kaimynus, nepasitiki nei tokia mokesčių sistema, nei pačia valstybe.

 

 
 
Paieška

Straipsnių archyvas
  Vasaris     2013  
PrATKPŠS
 123
45678910
11121314151617
18192021222324
25262728 
Naujienos
2019-09-25
Susigrąžinti pajamų mokesčio permoką už 2018 m. dar gali 27 tūkst. gyventojų
2019-07-16
Turinčius „Luminor/Nordea“ sąskaitą, „Sodra“ prašo pranešti pasikeitusius sąskaitų numerius
2019-07-02
VMI džiaugiasi mokesčių amnestijos rezultatais
2019-06-18
VMI paskelbė naujausius turto deklaracijų išrašus
2019-06-10
Mokslus baigiantiems moksleiviams ir studentams – apie sveikatos draudimą
2019-05-29
VMI ruošia laiškus pamiršusiems sumokėti mokesčius
2019-05-22
VMI ir „Sodros“ konsultacijos – vieno skambučio metu
2019-05-03
Skolininkais „Sodra“ pavertė tūkstančius gyventojų
2019-05-03
Pajamų ir turto deklaravimo rezultatai
2019-04-17
VMI gyventojams pradeda grąžinti pajamų mokesčio permokas
2019-04-11
VMI: dar ne vėlu prisiminti pamirštus mokesčius
2019-04-08
VMI turgavietėse padės ne tik deklaruoti pajamas, bet ir mokys išmaniai tvarkyti apskaitą
2019-04-04
Prašymams susigrąžinti PVM iš Didžiosios Britanijos – savaitė
2019-03-22
Pajamų deklaravimo laikotarpiu VMI ir „Sodra“ gyventojus konsultuoja kartu
2019-03-20
Prasidėjo pajamų ir turto deklaravimas
2019-03-20
PVM sąskaitų faktūrų registrų teikimo i.SAF terminas pratęstas iki kovo 25 d.
2019-03-14
Finansinės ataskaitos Registrų centrui šiemet teikiamos sparčiau
2019-02-22
VMI skubina pateikti prašymus dėl PVM susigrąžinimo iš Didžiosios Britanijos
2019-02-19
Mokesčių inspekcija grąžina žemės mokesčio permokas
2019-01-31
150 tūkst. mokesčių mokėtojų VMI atleido nuo delspinigių
2019-01-29
VMI verslaujančius gyventojus kviečia išbandyti virtualų buhalterį i.APS
2018-12-19
Nuo sausio daliai senjorų pensijas į namus atneš nebe paštininkai
2018-12-18
„Sodra“ pranešimus apie pensijų kaupimą siųs 650 tūkstančių gyventojų
2018-12-14
Priimant sprendimus dėl įmonių finansavimo, bankai remsis ir VMI duomenimis
2018-12-11
Smulkieji verslininkai jau gali pamatyti, ką gebės VMI sukurtas virtualus buhalteris i.APS
2018-12-03
Nuo gruodžio 3-osios kai kuriuose VMI poskyriuose pasikeitė darbo laikas
2018-12-03
VMI primena: artėja nekilnojamojo turto fiziniams asmenims deklaravimo terminas
2018-11-29
VMI teikia naujas konsultavimo telefonu paslaugas
2018-11-26
Viešosios įstaigos raginamos Registrų centrui pateikti duomenis apie savo dalininkus
2018-11-12
Kvitų žaidimas pratęstas dar vieniems metams

Adresas: Palangos g. 2 - 13, Vilnius LT-01117
Tel.: 8-686 09344
Fax.:
El. paštas: redakcija@mzinios.lt
Kontaktai | Reklama