SPECIALIZUOTAS SAVAITRASTIS LIETUVOS MOKESČIŲ MOKĖTOJAMS
„MOKESČIŲ ŽINIŲ“ el. versijos prenumerata 2019 m. • • • • • El. versijos 4 mėn. kaina – 30 Eur • • • • • Svetainėje www.mzinios.lt kiekvieną mėnesį apsilanko apie 40 000 skaitytojų • • • • • Užsisakyti „Mokesčių žinias“ galima: http://www.mzinios.lt/lt/prenumerata.html • • • • • „MOKESČIŲ ŽINIŲ“ el. versijos prenumerata 2019 m. • • • • • El. versijos 4 mėn. kaina – 30 Eur • • • • • Svetainėje www.mzinios.lt kiekvieną mėnesį apsilanko apie 40 000 skaitytojų • • • • • Užsisakyti „Mokesčių žinias“ galima: http://www.mzinios.lt/lt/prenumerata.html • • • • •
2012 m. spalio 1 d.
Nr. 37 (791) StraipsniaiPožiūrisKalbos apie praskolintą Lietuvą – pi...         
Šiame numeryje  


  Registruotiems vartotojams  

  Naujienlaiškio prenumerata  

Kalbos apie praskolintą Lietuvą – pigi demagogija

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė atsako į „Mokesčių žinių“ klausimus.

 

Pakalbėkime apie priešrinkiminių metų biudžetą. Ar Vyriausybei pavyks subalansuoti pajamas ir išlaidas, ar bus atsispirta įvairių geradarių siūlymams mažinti mokesčius, didinti algas bei taikyti visokias kompensacijas?

Pajamų ir išlaidų subalansuoti kitais metais dar nepavyks, tačiau būtina ir toliau mažinti atotrūkį tarp jų, kad liautumėmės gyventi skolon. Neabejotina, jog „liūto dalį“ bendrame viešųjų finansų deficite ir toliau sudarys Sodros deficitas, kurį lėmė dvigubas krizės ir nepamatuotų sprendimų iki krizės smūgis. Kitąmet tikimės maždaug 3 procentų BVP augimo – esamomis sąlygomis tai ir toliau bus vienas didžiausių augimo tempų visoje Europos Sąjungoje, nors ir ne toks spartus, kokio norėtume tikėtis.

Visos mūsų ūkio plėtros rizikos šiuo atveju susijusios su išorės veiksniais, su situacija euro zonoje, kuri išlieka neapibėžta, todėl biudžetai turi būti rengiami atsargiai ir apdairiai. Išlaidų augimą riboja ir Fiskalinės drausmės įstatymas – vadinasi, norint kažkam skirti daugiau lėšų ir nepažeisti galiojančių įstatymų, teks spręsti, kam skiriamas lėšas reikėtų sumažinti. Erdvės „geradarystėms” už skolintus pinigus tikrai nėra ir nebus.

 

Opozicija neretai gąsdina skaičių kalbos neišmanančius ir virkauja, jog Lietuva praskolinta. Sakykite, kaip keitėsi Lietuvos skolinimosi apimtys, tarkime, nuo 2009 metų? Kaip mes su šia našta atrodome ES?

Labai geras klausimas ir labai laiku. Lietuvos lyginimas su Graikija ar kitomis stipriai įsiskolinusiomis šalimis yra visiškas absurdas. Tačiau dar labiau pikta, kai Lietuva imama lyginti su šalimis, kurios dvidešimtmetį elgėsi kitaip ir todėl šiandien jų viešieji finansai tvirčiausi Europos Sąjungoje, nepaisant išgyvento pakankamai gilaus ūkio nuosmukio – kalbu apie Estiją.

Lietuvos skola augo nuolat, net tada, kai buvo ekonominės galimybės ir net būtinybė atidėti bent jau dėl ūkio perkaitimo gaunamas pajamas blogesniems laikams. To nebuvo daroma, o buvo elgiamasi priešingai. Tad ar verta stebėtis, kad tais metais, kai ūkis smuko 15 procentų, staigiai padidėjo skola? Lietuvos padėtis ES šalių skolų „reitinge“ praktiškai nepakito – iki krizės buvome penktieji, 2011–aisiais – šeštieji pagal skolos mažumą. Skola ES šalyse neaugo tik išskirtiniais atvejais – Estijoje, Švedijoje, o visų ES narių skolos vidurkis padidėjo 20 procentų BVP.

Todėl kalbas apie neva „praskolintą Lietuvą“ vertinu kaip pigią demagogiją, ypač kai kalba tie, kurie patys ir padėjo pagrindus tos skolos augimui. 40 procentų BVP skola nėra džiugus dalykas, tačiau mūsų dydžio ūkiui tai dar pakankamai saugus lygis. Jeigu, kaip numatyta Fiskalinės drausmės įstatyme, viešieji finansai bus toliau nuosekliai tvarkomi siekiant jų subalansavimo bent per trejus artimiausius metus, skolos santykis su BVP turi imti vėl mažėti jau 2013–aisiais. Nominaliai (litais) skola gali nustoti augti tik tada, kai išlaidos nebeviršys pajamų.

 

Atrodo, kad būsimai Vyriausybei, kuri dirbs 2013–2016 metais, daugiau kaip 7 mlrd. litų teks skirti vien tik užsienio skolos aptarnavimui. Tenka girdėti nuomonių, kad derėjo skolintis iš Tarptautinio Valiutos Fondo (kaip latviai), tuomet mus smaugtų mažesnės palūkanos...

Toks skaičiavimas labai supaprastintas. TVF pinigai pigesni, bet ir trumpesnės trukmės. Be to, kažkodėl tik dabar daugelis vertina Latviją kaip puikų bendradarbiavimo su TVF pavyzdį, o juk 2009–2010 metais latviams buvo visokių dienų: labai sunkių derybų, kreditorių spaudimo priimti konkrečius sprendimus, rizikos, kad derybos ir bendradarbiavimas bet kada nutrūks. O kur dar kai kurių kreditorių netikėjimas gebėjimu išlaikyti lato ir euro santykį nepakitusį? Lietuva šiuo požiūriu turėjo daugiau laisvės. Tiesa, kai lyginame išlaidas palūkanoms, atrodo, kad pigiau būtų buvę skolintis iš TVF. Tačiau įdomu kiek būtų buvę karštai palaikančių, jei 2011 metais būtume dar kartą didinę PVM kaip tai neišvengiamai darė kaimynai? Reikia vertinti visas aplinkybes, o ne tik tuos niuansus, kurie atrodo patraukliai.

 

Kaip jūs paaiškintumėte tūlam mokesčių mokėtojui, ką reiškia tie Mastrichto kriterijai? Kodėl būtinai turime orientuotis, kad biudžeto deficitas neviršytų 3 procentų? Ar čia koks tabu, ar Lietuvai grėstų kokios finansinės bėdos, jei tų kriterijų nepaisytume?

Mastrichto kriterijai buvo sukurti kaip tam tikri minimalūs parametrai, kuriuos turi atitikti šalys, norinčios dalyvauti ekonominėje sąjungoje, kokia yra ES. Tokių minimalių kriterijų reikia tam, kad vienos šalies ekonomikos ligos nepakenktų kitoms šalims. Tai ypač svarbu pinigų sąjungos – euro zonos – dalyviams, kuriuos sieja dar ir bendra monetarinė politika. Gaila, kad jų laikymasis ir priežiūra buvo tiek politizuoti ir „išplaukę“, kad dabar akivaizdu, jog dalis valstybių į euro zoną pateko „zuikiu“ ir sukėlė daug problemų ne tik sau ir kitoms euro zonos narėms, bet ir visai pasaulio ekonomikai. Beje, 3 procentų BVP deficitas yra tik minimaliausias dalykas, kurį mums reikėtų pasiekti, kad nebepažeidinėtume Mastrichto sutarties reikalavimų. Juk 3 procentų BVP deficitas Lietuvos atveju reiškia, kad išlaidos maždaug 3 milijardais litų didesnės už pajamas. Vadinasi, tuos 3 milijardus litų reikia pasiskolinti. Vadinasi, net ne 3 procentų BVP deficitas, o subalansuoti finansai turi būti mūsų siekiamybė ir artimiausio laikotarpio tikslas.

 

Kaip jūs vertinate Europos fondų lėšų panaudojimą?

ES parama mums, šaliai, kuri neturėjo jokios erdvės ūkio skatinimui papildomai skolindamasi ar „spausdindama pinigus“, buvo reikšminga „pagalvė“ nuosmukio metu. Be to, šiais pinigais kuriama tai, kas padeda pagrindus ilgalaikiam augimui – infrastruktūra, žmonių gebėjimai ir kompetencijos, t.y. šios lėšos skirtos sukurti ilgalaikį efektą. ES parama neabejotinai prisidėjo prie to, kad ūkis ėmė augti jau 2010–aisiais, o 2011–aisiais augimas buvo vienas sparčiausių ES. Labai tikiuosi, kad pavyks pakankamai sklandžiai pasirengti 2014–2020 metų perspektyvai, nes ES lėšos ir artimiausiu laikotarpiu išliks svarbiu ūkio augimo veiksniu ir labai svarbia galimybe investuoti į infrastruktūrą, kurios vien savo lėšomis nepajėgtume sukurti dar ilgai.

 

Kas leidžia jums teigti, kad visi mokesčiai surenkamai maždaug taip kaip ir planuota, kad šių metų valstybės biudžetas bus įvykdytas, netgi viršytas? O gal taip ne ambicingai suplanuojate, kad ir perteklius nesunkiai atsiranda?

Geriau nei planuota šįmet surenkami darbo mokesčiai (pajamų ir socialinio draudimo). Kitų mokesčių surinkimas atitinka prognozę. Didesnės nei prognozuota darbo mokesčių įplaukos yra tiesioginė mažėjančio nedarbo pasekmė ir tuo, manau, reikėtų tik džiaugtis. Niekada nerengiame per mažo plano, kad paskui galėtume girtis – neturime tokio intereso. Juk nuo pajamų dalies taipogi priklauso ir prognozuojamas deficitas, taigi, ir skolinimosi poreikis. Jeigu pajamos surenkamos geriau – džiaugiamės, juolab, kad tikrai turime kuo tą objektyviai paaiškinti. Būtų daug blogiau, jeigu suplanuotume pajamas, kurių makroekonominė aplinka neleidžia tikėtis. Be to, geriau surenkamos pajamos vis dar reiškia tik mažesnį nei planuota deficitą, o tai nėra joks “perteklius“, kaip kartais kai kuriems atrodo.

 

Apie 70 procentų viešųjų išlaidų atitenka socialinei ir sveikatos apsaugai bei švietimui. Ar nedera čia imtis pačių radikaliausių reformų, ypač „Sodros“ sistemoje, kai milijonierius su nauju limuzinu užsuka pašalpos pasiimti...

Šias pašalpas mokame iš valstybės biudžeto, gal todėl ir turime tokią problemą, kad jas mokančios savivaldybės nejaučia atsakomybės už kuo racionalesnį tokių lėšų panaudojimą, nes dirba tik „kasininkėmis“. Penkios pilotinės savivaldybės, kurios šįmet prisiėmė šią funkciją sau, jau įrodė, kad tokia reforma pasiteisintų, nes savi pinigai atsakingiau skaičiuojami, o tada, pasirodo, atsiranda netgi ir galimybių sutaupyti... Visgi, pagrindinė Sodros problema buvo absoliučiai ciklinė – politikai priėmė sprendimus padidinti pensijas ir motinystės išmokas tokiais mastais, kurių įgyvendinti ilgiau nei vienerius metus tiesiog nebuvo jokių galimybių.

 

Ar yra bent mažas šansas ateityje sumažinti kokius mokesčius? Gal derėtų peržiūrėti pridėtinės vertės mokestį būtiniems maisto produktams? Kodėl žmonės Lenkijoje perka pigesnę dešrą, Vokietijoje – pieną?

Mokesčių mažinimas dėl paties mažinimo yra absurdiškas siekis. Gal mes turime didžiulius struktūrinius biudžeto perteklius, kad norime staiga mažinti bendrą mokesčių naštą?

Visiškai priešingai – turime vis dar nemažą deficitą. Ar mokesčių našta Lietuvoje labai didelė? Priešingai, ji kone mažiausia ES. Kai kuriems dalykams tenkanti mokesčių našta galėtų būti mažesnė, kaip antai samdomai darbo jėgai, tačiau tai reikštų, kad reikėtų didinti mokesčius kitkam, pvz., turtui. Priešingu atveju mažintume mokesčius vien tam, kad daugiau skolintumės. Na, o Lenkijoje žmonės pirko ne tik maisto produktus, bet ir skalbimo miltelius, ir kitas prekes, kurioms taikomas PVM net didesnis nei Lietuvoje. Mažesnių kainų kaimyninėje valstybėje priežastys dažniausiai yra visai kitos – valiutų kursai, didelė rinka ir atitinkamai daug intensyvesnė konkurencija. Bandyti šias priežastis nugalėti mokesčių lengvatomis yra gana naivu – dažniausiai tai baigiasi buvusių viešųjų lėšų perskirstymu į privačias kišenes, o kainoms poveikis tebūna trumpalaikis. Todėl nematau pagrindo ir būtinybės mažinti vartojimo mokesčius. Darbo mokesčiams reforma nepakenktų, tačiau vis tiek teks atsakyti į nesmagų klausimą – kokie mokesčiai turėtų didėti, kad mokesčiai mažiau apmokamam samdomam darbui galėtų sumažėti?

 

Vis iškyla minčių apie progresinius mokesčius. Kokie jų pliusai ir minusai? Ar pritartumėte minčiai, kad jų įvedimas sumažintų grėsmingai išaugusią socialinę atskirtį?

Daugelyje šalių, kuriose taikomi progresiniai pajamų mokesčio tarifai, socialinė atskirtis nėra niekur išnykusi, o kai kur pastarųjų metų krizę netgi padidėjo. Akivaizdu, kad atskirties problemas galima spręsti tik kompleksu priemonių, o ne vien sugradavus pajamas į laiptelius ir sudėliojus jiems skirtingus tarifus. Todėl nelaikau progresinių mokesčių kokiu ypatingu gėriu, jie turi ir labai aiškių trūkumų – dideli viršutiniai tarifai skatina didesnes pajamas gaunančiuosius ieškoti įvairių būdų tuos mokesčius apeiti. Akivaizdu, kad būtent tie žmonės, į kuriuos tokie dideli tarifai būna nukreipti kaip tik ir turi didžiausias galimybes įvairiais būdais tų tarifų išvengti, dažniausiai – visiškai legaliai, kad ir pakeičiant rezidavimo valstybę, kas šiuolaikiniame globaliame pasaulyje yra gana paprasta.

Nelaikau progresinių mokesčių ir jokiu ypatingu blogiu, tai pasirinkimo reikalas. Tačiau neabejoju, kad mažiau uždirbančių žmonių disponuojamų pajamų padidinimas įmanomas ir keičiant Lietuvoje esamą proporcinę pajamų mokesčio sistemą, įvairiai modifikuojant neapmokestinamąjį pajamų dydį. Nekilnojamojo turto mokestis taipogi galėtų padidinti visos mokesčių sistemos „progresiškumą“, t. y. leistų pasiekti, jog labiau pasiturintys galėtų stipriau prisidėti prie bendrų gėrių finansavimo.

 

Yra kritikuojančių neseniai įvesta turto mokestį, girdisi balsų kad jo administravimas kainuoja pernelyg brangiai, kad nėra konsoliduota duomenų bazė, o turto vertė išskaidoma...

Duomenų bazių pakanka. Problema – pati pasirinkto mokesčio koncepcija. Kaip žinia, tokį sprendimą priėmė Seimas, tai nebuvo Vyriausybės teiktas siūlymas. Šis mokestis labiau „gerbūvio“ mokestis (angl.wealth tax), nei turto mokestis. Kad gerbūvio mokesčiai skatina būtent pastangas skaidyti turto vertę yra seniai žinoma visame pasaulyje, kur toks mokestis yra taikomas. Dėl šios priežasties tokio mokesčio kai kur buvo atsisakyta, arba jis reikšmingai sumažintas.

Pasisakiau ir toliau pasisakau už elementarų visuotinį nekilnojamojo turto mokestį, kai taikomas prasmingas minimumas gyvenamajam šeimos būstui, tačiau apie tokį mokestį penkiolika metų kol kas vien tik diskutuojame.

 

Lietuvoje vyrauja skandinavų bankai, ar tai nėra pavojus atsirasti tam tikrai viešpatystei, paslaugų įkainių diktatui? Ko Lietuva pasimokė iš „Snoro“ nacionalizavimo?

Patinka tai, ar ne, tačiau skandinavų bankų vyravimas buvo didelė Lietuvos stiprybė – skandinavų bankai dėl griežtos priežiūros buvo gerai kapitalizuoti, todėl pasaulines problemas atlaikė gerai ir suteikė savo dukterinėms įmonėms Baltijos šalyse tiek likvidumą, tiek kapitalo, kurio reikėjo pripažinus milžiniškus nuostolius dėl blogų paskolų. Įsivaizduokite, kas būtų buvę, jeigu, kaip kitoms ES valstybėms, Lietuvai 2009–aisiais dar būtų tekę „gelbėti“ kokį nemenką banką? Kitos Centrinės ir Rytų Europos šalys, kur vyrauja euro zonos bankai, patiria ne vieną nerimo bangą visiems svarstant, ar šie bankai trauksis iš minėtų šalių, turint mintyje, kad toli gražu ne visi euro zonos bankai yra stiprūs ir turi gerą kapitalą ir geras galimybes jį padidinti. Švedijos vyriausybė taikė ir politinį spaudimą savo bankams toliau laikyti Baltijos šalis savo namų rinka ir iš jų nesitraukti. Imkime ir Latvijos pavyzdį – šalies problemų degtukas buvo neskandinaviškasis Parex. Panaši istorija ir „Snoro“ atveju. Tik gerai, kad šis Lietuvos bankininkystės rinkoje buvo daug mažiau svarbus nei Parex Latvijoje ir „užkrato“ pavyko išvengti.

Kalbant apie įkainius už paslaugas – šiuos klausimus efektyviausiai sprendžia konkurencija, būtent todėl šalia bankų atsiranda naujo tipo paslaugų teikėjai – mokėjimo įstaigos, elektroninių pinigų įstaigos ir kitos, kurių daugėja ir kurios siūlo palankesnes sąlygas klientams gauti vieną ar kitą paslaugą, kurią teikti gali ne vien bankas. Tikėtis, kad į pakankamai mažą Baltijos šalių rinką esamomis ekonominėmis sąlygomis veršis nauji žaidėjai–bankai yra gana neracionalu, nes nėra nei didelio apetito, nei sąlygų sparčiai auginti rinką ir savo rinkos dalį.

Kartais kai kam atrodo, kad visas problemas išspręstų „valstybinis bankas“, kuris ir pigiai skolintų, ir pigiai teiktų paslaugas, ir mokėtų geras palūkanas indėlininkams. Tai naivu – tokiam bankui reikėtų suformuoti kapitalą, suteikti likvidumą, o veikti rinkoje jis vis tiek turėtų konkuruodamas su kitais žaidėjais, nebent iš karto būtų programuojamas pražūčiai ir mokesčių mokėtojų nuostoliams. Kuo baigiasi konkurencija, kai už indėlius mokamos rinkos sąlygų neatitinkančios palūkanos vien tam, kad būtų užmaskuotos vidinės likvidumo problemos – matėme iš „Snoro“ atvejo. Kad bankas galėtų uždirbti grąžą, iš kurios būtų galima mokėti indėlininkams dideles palūkanas ir dar liktų pelno, reikia investuoti į beprotiškai rizikingus ar net avantiūristiškus projektus, į kokius valstybinis bankas tikrai negalėtų investuoti.

 

Preliminarus Lietuvos pirmininkavimo ES biudžetas – 214 mln. litų, tiesa, ši suma bus išleista per trejus metus. Ką ši misija duos Lietuvai? Ar sklandžiai vyksta procesas? Ar ne per anksti ėmėmės šeimininko rolės? Neduok dieve, kad nenutiktų kaip tuomet, kai ES Kultūros sostine buvom?..

Pirmininkavimui ruošiamės labai rimtai – jau senokai parengtas tarpinstitucinio plano projektas, kuriame sutalpinti visi renginiai ir poreikiai ir kuris reguliariai peržiūrimas, atsižvelgiant į tai, kaip kinta situacija ir ES darbotvarkė. Kadangi po Lisabonos sutarties pirmininkavimas labiau remsis Briuseliu, nei renginiais Vilniuje, reikšmingą išlaidų dalį lemia mūsų atstovybės pajėgumų plėtimas, o ne vaišės ar kalbos. Be abejo, kiekviena institucija ir pati rengiasi savo darbams pirmininkavimo metu. Manau, pavyks garbingai šią misiją įvykdyti. Tai, kad mokame atlikti tokius darbus įrodė ir pirmininkavimas ESBO. Kultūros sostinės projekto nesėkmę didele dalimi lėmė tai, kad jis buvo projektuojamas augimo metais su milžiniškais ištekliais, o faktiškai įvyko pačioje pasaulinės krizės „mėsmalėje“, todėl tiesiog nepakako vadybinių sugebėjimų greitai prisitaikyti prie labai pakitusios situacijos. Pirmininkavimo ES biudžetas ir priemonės rengiamos žinant, kad lėšų pertekliaus nėra, taigi, reikia atsiremti tik į būtinus ir neišvengiamus dalykus.

 

Jūsų karjeros kelias labai nuoseklus ir kryptingas – nuo Finansų ministerijos specialistės iki ministrės, perkopėte visus laiptelius. Sakykite, ar Lietuva jau gali sau „leisti prabangą“ (senųjų demokratijų šalyse toks klausimas nekyla...), kad ministras, kaip politikas neprivalo būti šios srities profesionalas, na, bent specialistas?

Nemanau, kad tai „prabanga“ – ministras, visų pirma, yra politikas. Ministras turi formuluoti politinius uždavinius ir pasikliauti savo politine komanda bei ministerijos specialistais. Tikrai nemanau, kad geras finansų ministras privalo būti baigęs ekonomiką, apskaitą ar finansus, o geras žemės ūkio ministras būtinai turi būti ūkininkas. Sėkmę labiau lemia asmeninės savybės. Jeigu ministras nėra konkrečios srities specialistas, jis privalo turėti politinę profesionalų komandą, kuri turėtų „prižiūrėti“ ministerijos aparatą ir jį nukreipti būtent ministro formuluojamų užduočių įgyvendinimui. Ne paslaptis, kad atskirais atvejais tas aparatas būna linkęs dirbti inertiškai, nes ministrai keičiasi gana dažnai. Man šiuo požiūriu buvo lengva tiek dėl išsilavinimo ir darbo patirties, tiek dėl puikaus kolektyvo. Bet apskritai, manau, kad, kai ministras yra specialistas, nuo to lengviau tik pačiam ministrui.

 

 

 
 
Paieška

Straipsnių archyvas
  Spalis     2012  
PrATKPŠS
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031 
Naujienos
2019-07-16
Turinčius „Luminor/Nordea“ sąskaitą, „Sodra“ prašo pranešti pasikeitusius sąskaitų numerius
2019-07-02
VMI džiaugiasi mokesčių amnestijos rezultatais
2019-06-18
VMI paskelbė naujausius turto deklaracijų išrašus
2019-06-10
Mokslus baigiantiems moksleiviams ir studentams – apie sveikatos draudimą
2019-05-29
VMI ruošia laiškus pamiršusiems sumokėti mokesčius
2019-05-22
VMI ir „Sodros“ konsultacijos – vieno skambučio metu
2019-05-03
Skolininkais „Sodra“ pavertė tūkstančius gyventojų
2019-05-03
Pajamų ir turto deklaravimo rezultatai
2019-04-17
VMI gyventojams pradeda grąžinti pajamų mokesčio permokas
2019-04-11
VMI: dar ne vėlu prisiminti pamirštus mokesčius
2019-04-08
VMI turgavietėse padės ne tik deklaruoti pajamas, bet ir mokys išmaniai tvarkyti apskaitą
2019-04-04
Prašymams susigrąžinti PVM iš Didžiosios Britanijos – savaitė
2019-03-22
Pajamų deklaravimo laikotarpiu VMI ir „Sodra“ gyventojus konsultuoja kartu
2019-03-20
Prasidėjo pajamų ir turto deklaravimas
2019-03-20
PVM sąskaitų faktūrų registrų teikimo i.SAF terminas pratęstas iki kovo 25 d.
2019-03-14
Finansinės ataskaitos Registrų centrui šiemet teikiamos sparčiau
2019-02-22
VMI skubina pateikti prašymus dėl PVM susigrąžinimo iš Didžiosios Britanijos
2019-02-19
Mokesčių inspekcija grąžina žemės mokesčio permokas
2019-01-31
150 tūkst. mokesčių mokėtojų VMI atleido nuo delspinigių
2019-01-29
VMI verslaujančius gyventojus kviečia išbandyti virtualų buhalterį i.APS
2018-12-19
Nuo sausio daliai senjorų pensijas į namus atneš nebe paštininkai
2018-12-18
„Sodra“ pranešimus apie pensijų kaupimą siųs 650 tūkstančių gyventojų
2018-12-14
Priimant sprendimus dėl įmonių finansavimo, bankai remsis ir VMI duomenimis
2018-12-11
Smulkieji verslininkai jau gali pamatyti, ką gebės VMI sukurtas virtualus buhalteris i.APS
2018-12-03
Nuo gruodžio 3-osios kai kuriuose VMI poskyriuose pasikeitė darbo laikas
2018-12-03
VMI primena: artėja nekilnojamojo turto fiziniams asmenims deklaravimo terminas
2018-11-29
VMI teikia naujas konsultavimo telefonu paslaugas
2018-11-26
Viešosios įstaigos raginamos Registrų centrui pateikti duomenis apie savo dalininkus
2018-11-12
Kvitų žaidimas pratęstas dar vieniems metams
2018-11-09
„Sodra“ apie ligos išmokų skyrimą ir mokėjimą

Adresas: Palangos g. 2 - 13, Vilnius LT-01117
Tel.: 8-686 09344
Fax.:
El. paštas: redakcija@mzinios.lt
Kontaktai | Reklama