Optimizmas dėl ekonomikos augimo mažėja. „Danske“ bankas BVP prognozes sumažino iki 3 proc. Lietuvos augimo lėtėjimo tendencijas lems ne tokia palanki išorinės paklausos raida.

Vis dėlto iš dalies optimistais išlikti mums leidžia pakankamai gerai diversifikuota Lietuvos eksporto struktūra – nesame tampriais prekybiniais ryšiais susiję su skolų kamuojama Europa.

 

 

Priklausomybė nuo eksporto

Pagrindinių prekybos partnerių ekonomikos raida, nepaisant prognozuojamo augimo sulėtėjimo šiais metais, turėtų atrodyti geriau nei dauguma euro zonos ekonomikų. Į eksporto orientuotos pramonės ateitis neatrodo ypatingai niūri. Vis dėlto, augimo priklausomybė nuo eksporto išliks.

 

Besitęsiantys neramumai finansų rinkose neigiamai paveiks vidaus paklausos tendencijas – kreditavimo politika išliks konservatyvi. Vargu ar galima prognozuoti didesnį gyventojų pajamų augimą. Kita vertus, matyt, didesnį poveikį neigiamoms vartojimo tendencijoms turės ne pajamos, o pesimistiški lūkesčiai.

 

Biudžeto deficitas

Vienas didžiausių iššūkių, kuris išliks aktualus ir šiais metais – biudžeto deficito sumažinimas. Akivaizdu, kad praėjusiais metais patvirtinos biudžetą konsoliduojančios priemonės turės tik laikiną poveikį.

 

Norėdami užtikrinti viešųjų finansų tvarumą, politikai turės sugrįžti prie struktūrinių biudžeto pertvarkymo problemų. Priimtas šių metų biudžeto planas sukėlė diskusijų audrą, prie tos pačios problemos sprendimo neabejotinai dar mums teks ne kartą grįžti.

 

Tai, kad mūsų valdžios finansus kamuoja struktūrinės problemos, kurias tik dar labiau pagilino globali krizė, rodo šiaurinės kaimynės Estijos pavyzdys. Palyginę išsivystymo lygį ir mokestines sistemas, matome, kad iš trijų pagrindinių mokestinių pajamų grupių (tiesioginių, netiesioginių mokesčių bei socialinio draudimo įmokų) gaunamų pajamų santykis su BVP Estijoje yra daugiau kaip 6 proc. punktais didesnis nei Lietuvoje. O tai reiškia, kad turime nemažai „vidinio“ rezervo, kurį išnaudojus galime subalansuoti savo deficitą.

 

Mokesčių sistemos principai

Lietuvos mokesčių sistema bandoma reformuoti ne pirmą kartą. Kalbėdami apie naujos sistemos dizainą, reformatoriai retai kada prisimena dar XVIII amžiuje škotų ekonomisto ir filosofo Adamo Smito suformuluotus, bet ir šiandien savo aktualumo nepraradusius reikalavimus idealiai mokesčių sistemai – tai teisingumas, aiškumas, ekonominis bei administravimo efektyvumas.

 

Pirmasis principas – teisingumas, kuris sako, kad mokesčių mokėjimas turi būti siejamas su mokestinio subjekto gaunamomis pajamomis, o ne su kokiais nors kitais požymiais. Lietuvoje galioja daugybė įvairių veiklos formų, kurioms taikomos įvairios mokestinės nuolaidos. Tai įvairios individualios veiklos (pavyzdžiui, ūkininkai), kurios savo esme nėra susijusios su verslininkų gaunamomis pajamomis.

 

1 lentelė

Mokesčių tarifai, 2011 m.
	Socialinės įmokos (darbuotojų ir darbdavių)	GPM	Pelno mokestis
Estija	37,2	21	21
Lietuva	40,00	15	15

 

2 lentelė

Mokesčių pajamų santykis su BVP (% 2011 m. II ketv.)
	Socialinės įmokos	Tiesioginiai mokesčiai (GPM, pelno)	Netiesioginiai mokesčiai
Estija	13	7	14
Lietuva	10	5	12

 

Šaltiniai: Eurostat, autorės skaičiavimai

 

Didžiausios lengvatos yra susijusios su galimybe mokėti žymiai mažesnes socialinio draudimo įmokas. Lietuvos socialinio draudimo sistemai būdingas didelis progresyvumo laipsnis. Pajamų progresyvumą reikia vertinti ne tik iš tarifų bet ir iš gaunamų transferų lygio.

 

Makroekonomikoje taikoma sąvoka grynieji mokesčiai (sumokėta mokesčių suma atėmus iš valstybės gaunamus pervedimus). Šiame kontekste darbo jėgos apmokestinimo progresyvumas Lietuvoje yra tikrai didelis – kuo didesnis darbo užmokestis, tuo sumokėtų grynųjų mokesčių suma arba efektyvus grynųjų mokesčių tarifas yra didesnis. Tą nulemia visoms socialinėms išmokoms taikoma lubų sistema.

 

Tačiau, kaip bebūtų paradoksalu yra nemažai individualios veiklos formų, kur de facto galioja regresyvumo principas: nepriklausomai nuo gaunamų pajamų mokamas vadinamasis pagalvės mokestis arba mokestinės pajamos apribojamos minimalia alga. Tokios sistemos pasekmė - mažas dirbančiųjų suinteresuotumas dalyvauti valstybiniame socialiniame draudime, vokelių sistemos toleravimas, bet polinkis naudotis visomis įmanomais teisiniais būdais išvengti šios mokestinės naštos. Rezultate – turėdami didesnius socialinių mokesčių tarifus nei Estijoje surenkame 3 ir daugiau procentinių punktų (palyginus su BVP) mažesnes įplaukas.

 

Dar vienas svarbus A. Smito minėtas principas – mokesčių administravimo paprastumas ir pigumas. Šio principo taikymas reikštų, kad jei kokio nors mokesčio generuojamos pajamos yra nedidelės, tai vertėtų jo atsisakyti.

 

Kaip rodo Lietuvos patirtis, pertvarkant mokesčių sistemą, dažniausiai nėra atsižviegiama į visus šiuos klasikinius mokesčių sistemos principus – nėra populiaru apie juos net diskutuoti. Vieno ar kito mokesčio įvedimo priežastimi gali būti partinės ambicijos ar pažadai rinkėjams, o ne poreikis gauti papildomų pajamų. Tai galima būtų pasakyti ir apie naująjį prabangaus nekilnojamo turto mokestį. Jo įvedimas gali pakankami apsunkinti mokesčių administratorių darbą nepaisant to, kad pajamų iš jo tikimasi surinkti labai nedaug.

 

Perfrazuojat XVII a. prancūzų valstybės veikėjo Žano Baptisto Kolbero posakį apie mokesčių surinkimo meną, galima drąsiai sakyti, kad mūsų politikai pešdami mokesčių žąsį sukelia pragarišką triukšmą ir surenka mažutei pagalvėlei reikalingą pūkų kiekį.

 

Greičiausiai mokesčių sistemos vienokio ar kitokio pertvarkymo mes ir šiais metais neišvengsime. Norėtųsi tikėtis, kad priimant sprendimus dėl mokesčių sistemos ateities bus pasiremta ekonominiais, o ne politiniais principais. Tik taip galima tikėtis didesnės pertvarkų naudos visos ekonomikos mastu.