sausio 6-oji – Trys karaliai
sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena
sausio 15-oji – Klaipėdos krašto diena
sausio 25-oji – pusiaužiemis
sausio 26-oji – Tarptautinė muitinių diena
Lotyniškas sausio pavadinimas Januarius = Janus + arius, t. y. Janaus mėnuo (Janus – dviveidis durų, vartų, pradžios bei pabaigos dievas).
Romėnai šį mėnesį laikė dviveidžiu, nes jis jaunuoju veidu žiūri į ateitį, senuoju – į praeitį, šis mėnuo atidaro duris naujųjų darbų pradžiai – Naujiems metams.
Taigi sausis – pradžios mėnuo, geras metas atsisakyti viso, kas atgyveno, ir pradėti kurti ką nors nauja.
Senovėje lietuviai sausį vadino žiemoverčiu, Aukštaitijoje – ragučiu, pūsčiu, siekiu, sausiniu.
Matyt, mūsų protėviams atrodė, kad sausį baigdavosi šlapdribos ir prasidėdavo sausi šalčiai.
Daug kur jis buvo vadinamas barsukiniu, meškiniu; žvejai jį vadindavo vėgėliniu. Keltai (ir medžiotojai) sausį vadino vilkiniu mėnesiu, germanai – tyliuoju, šaltuoju. Šio mėnesio pavadinimą randame pirmoje lietuviškoje knygoje – Martyno Mažvydo „Katekizme“.
Knygos viršelyje parašyta, kad katekizmas „suguldytas KARALIACZVI VIII dena Meneses Sausia, Metu užgimimo Diewa M.D.XLVII“.
Šalia mėnesio kraitelės spausdiname įžymių žmonių situacijas.
Išklausyk abi puses
Aleksandras Makedonietis (356–323 m. pr. Kr.), klausydamasis įskundimų, užsikimšdavo vieną ausį. Kartą jo paklausė:
– Kodėl taip elgiatės, valdove?
– Saugau antrą ausį tam, kad galėčiau išklausyti kaltinamus.
Beginklis
Ispanijos karalius Alfonsas XII (838–910 ar 912) paklausė savo sargybinių, ar jie paklustų, jeigu jis įsakytų šauti į save.
Trys neabejodami tai patvirtino. Ketvirtasis tarė, kad į karalių jis nešautų.
– Šaunuolis! – sušuko nudžiugęs karalius. – Pagaliau suradau nors vieną, kuris karaliaus gyvybę vertina labiau už kareivio pareigą. Bet pasakyk, kodėl į mane nešautum?
Kareivis atsakė:
– Aš neturiu šautuvo. Esu trimitininkas.
Vaizdingas įrodymas
Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas (1670–1733) kartą paklausė savo juokdario, kodėl valstybės ižde nėra pinigų, nors mokesčiai dideli.
Juokdarys, paėmęs gabalą ledo, įdėjo jį vienam dvariškiui į rankas ir liepė perduoti kitam ir taip toliau. Kai dvariškis, stovintis prie pat karaliaus, padavė jam ledo gabalą, jis jau buvo beveik ištirpęs.
– Taip atsitinka ir su mokesčiais, kurie tirpsta valdinių rankose, kol pasiekia iždą, – paaiškino juokdarys.
Taip kaip ir jūs
Steponas Batoras (1533–1586), Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, Vilniaus universiteto įkūrėjas, buvo vengras ir nemokėjo lenkiškai, bet puikiai kalbėjo lotyniškai. Kartą jis, sutikęs Lvovo arkivyskupą, stebėjosi:
– Kaip tu tapai katalikų bažnyčios dvasininku, jei beveik
nemoki lotynų kalbos?
– Ogi taip kaip ir jūsų didenybė tapote Lenkijos karaliumi,
nors ir nemokate nė vieno žodžio lenkiškai, – atrėžė arkivyskupas.
Per maži
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą olandų karalienė Vilhelmina (1880–1963) atvyko į Berlyną, kur buvo pakviesta į didelį karinį paradą. Eiseną pradėjo 182 cm aukščio kareivių būrys, kuris atrodė labai grėsmingai.
Kaizeris Vilhelmas II klausiamai žvilgterėjo į savo viešnią. Karalienė nusišypsojusi pasakė:
– Jie dar per maži…
Kitas pulką sudarė rinktiniai kareiviai, kurių kiekvienas buvo 196 cm ūgio. Karalienė vėl mestelėjo:
– Jie dar per maži…
Nieko nesuprasdamas, kaizeris paklausė, ką tai reiškia.
– Noriu pasakyti, – paaiškino karalienė, – kad jeigu mes
Olandijoje atidarytume savo šliuzus, vandens aukštis apsemtoje teritorijoje pasiektų pustrečio metro.
