– Nuo 2000 metų mažėja Valstybės turto fonde privatizuojamų objektų: 2001 metais parduota 620, 2003 m. – 404, 2005 m. – 206, 2006 m. – 137 valstybei ir savivaldybėms nuosavybės teise priklausę objektai. Teko girdėti, kad tolesnė tokio fondo veikla neturi didelės prasmės.
– Čia kaip kas žvelgia. Dabar privatizuojamų objektų sąraše yra per du tūkstančiai aštuoni šimtai įvairių objektų. Valstybei priklauso 1200, kiti – savivaldybių objektai.
Lygindami, kiek valstybės turto kiekvienais metais parduodama ir kiek įgyjama naujų objektų, matytume, kad skaičiai panašūs.
Tuos beveik tris tūkstančius objektų reikės anksčiau ar vėliau parduoti. Taigi Turto fondas turi darbų į valias ir juos numato atlikti pagal neseniai Vyriausybės patvirtintą strategiją.
– Ar valstybė žino, kiek turto turi, ar sukurta duomenų bazė – viskas inventorizuota, suskaičiuota, teisiškai įregistruota?
– Drįstu teigti, kad tai gana keblus klausimas. Šiandien iš tiesų sunku pasakyti, koks Lietuvoje privatizavimo potencialas.
Taip yra todėl, kad valstybė tiksliai nežino, kiek ir kokio turto ji turi. Nėra sukurta bendra turto duomenų bazė. Tokią situaciją lėmė pradinė koncepcija, kuri nurodo, kad valstybės turtas valdomas decentralizuotai.
Čia nekalbame apie savivaldybių ir valstybės turtą, tai, santykinai vertinat, skirtingi juridiniai vienetai. Aš kalbu apie valstybės turtą, kurį valdo ministerijos, agentūros ir gausybė kitų institucijų.
– Sutikite, šiek tiek keistoka, kad valstybė per tiek metų nesuskaičiavo savo turto. Gal tas decentralizacijos modelis pasirinktas sąmoningai – drumstame vandenyje patogiau riebias žuvis gaudyti...
– Čia jau jūsų interpretacija, ir aš nenorėčiau imtis vertinti, kodėl anuomet buvo pasukta būtent tokiu keliu.
Galiu paliudyti, kad apie tai, jog valstybės turtas turėtų būti tvarkomas, valdomas vienų rankų, pradėta kalbėti nuo 1991 metų. Kodėl nebuvo priimta turto fondo, valstybės iždo ar kitokia koncepcija, negalėčiau pasakyti.
Dabar Statistikos departamentas privalo pateikti Seimui pažymą apie valstybės valdomą turtą.
Tačiau tikslios apskaitos, valstybės turto masto nepavyksta nustatyti.
Seimas yra pavedęs Turto fondui imtis koordinatoriaus funkcijų ir sukurti viso valstybės turto apskaitos sistemą.
Taigi tegu ir sunkiai, bet judame sisteminio požiūrio ir tvarkos link. Atlikę rimtą inventorizaciją turėtume atrasti nemažai privatizuoti tinkamo turto.
– Ar verta kalbėti apie didesnius privatizavimo užmojus? Kažin ar liko investuotojams patrauklių ir stambių objektų ?
– Stambūs objektai – tik vienas privatizavimo proceso segmentas. Pagrindinis darbas buvo valstybės įmonių, likusių po pirminio privatizavimo etapo, akcijų pardavimas.
Dabar ir Turto fondo darbuotojų bene tris kartus mažiau. Žvelkime į priekį. Valstybė turi didelių privatizuotinų objektų – geležinkeliai, energetikos sistema, uostas, oro uostai, paštas, 18 proc. „Lietuvos dujų“.
Tačiau čia reikia valstybės politinio sprendimo. Jei bus sukama į privatizavimą, Turto fondas pasirengęs dirbti.
– Ar Turto fondas gali inicijuoti, paskatinti valstybės institucijas parduoti neveiksmingai naudojamą turtą, nelaukdamas, sakykime, tyčinio ar kitokio kokios įmonės bankroto? Ar Turto fondas tėra tik pasyvus stebėtojas, laukiantis, kol patys valstybės turto savininkai ryšis parduoti?
– Mes galime inicijuoti prašymo būdu. Kreipiamės į įvairias žinybas, siunčiame priminimus informuoti apie turimą valstybės turtą.
Tačiau norint įtraukti objektą į privatizavimo sąrašus, būtinas Vyriausybės sprendimas. Čia vienas Turto fondas nėra įgaliotas spręsti.
– Ar Turto fondas gali daryti įtaką jau privatizuotai įmonei, įsipareigojimų nevykdantiems jos savininkams?
– Privatizavimo sandoriai labai įvairūs. Akcijų paketo pardavimas, aukcionas, birža, konkursas – visi šie privatizavimo būdai turi savo ypatumų.
Būtent dėl tol vienose sutartyse nustatoma, kaip savininkas turės elgtis po privatizavimo, kitose jokių sąlygų nėra.
Svarbiausi įsipareigojimai – darbo vietų išlaikymas, investavimas, objekto nugriovimas, galimybė išsinuomot arba pirkti priskirtą žemės sklypą ir kt.
Turto fonde yra skyrius, kuris vykdo sutarčių priežiūrą. Už privatizavimo sąlygų nevykdymą numatytos sankcijos.
Jau 44 kartus Turto fondas yra kreipęsis į teismus dėl sutarčių nevykdymo. Garsiausias atvejis – „Alytaus tekstilė“.
– Tačiau kodėl valstybei priklausančios akcijos buvo privatizuotos per biržą?
– Tai buvo padaryta sąmoningai. Pirmiausia tai pats greičiausias privatizavimo būdas. Kitas dalykas, jis neprimeta jokių įsipareigojimų pirkėjams.
Valstybė paprasčiausiai parduoda akcijas kitam akcininkui ir gauna lėšų. Tiesą pasakius, Turto fondo vertintojai „Alytaus tekstilę“ įvertino neigiamai. Buvo siūlymų ją parduoti už vieną litą.
Visi kaltinimai apie susitarimus – nepagrįsti, nes biržoje akcijos „gulėjo“ dvi savaites. Paprastai negeri „verslo planai“ vykdomi tuoj pat. Beje, biržoje neįmanoma iš anksto ką nors susitarti, nes bet kas gali dalyvauti procese.
– Būta nemažai kaltinimų, kad Turto fondas vykdė kai kurių įmonių privatizavimą neskaidriai. Kodėl, jūsų manymu, gimsta tokie kaltinimai?
– Čia nieko stebėtina, vyrauja konkurencija tarp investuotojų, pirkėjų, o tai visada sukelia vienos ar kitos šalies nepasitenkinimą.
Žiūrėkite, kas darosi organizuojant viešuosius pirkimus. Juk didžiuma jų apskundžiama teismui.
Sutikite, kad privatizavimo sandoriuos yra nemažai komercinių, t. y. neskelbtinų, duomenų. Jau vien tai dažnai sukelia visokių įtarimų...
Pradėjęs vadovauti Turto fondui, turėjau gauti Saugumo departamento leidimą dirbti su neskelbtina informacija.
Žinoma, verslo grupių įtaka galima, tačiau vien tai, kad Turto fondo darbuotojams, nors kartais privatizavimo atvejai ir keistoki, nėra iškelta bylų, liudija, kad vadovaujamasi įstatymais, o ne grupuočių įgeidžiais.
– Valstybės turto fondas numato teikti atlygintinai fiziniams ir juridiniams asmenims turto vertinimo ir administravimo, turto pardavimo organizatoriaus ir kitas mokamas paslaugas. Kodėl ketinate tai daryti? Ar tai siekis užsidirbti, ar nepakanka privačių tokių paslaugų teikėjų?
– Valstybės turto fondas – įmonė, vadinasi, jis toks pat rinkos dalyvis kaip ir kiti. Tik valstybės turto privatizavimas yra išimtinė mūsų teisė, čia konkurentų nėra.
Kvalifikuoti mūsų specialistai turi sukaupę patirties ir mes pasiūlėme savivaldybėms už užmokestį padėti privatizuojant turtą. Dabar jau turime aštuonias sutartis.
Kitas dalykas – turto vertinimo paslaugos.
Mūsų vertintojai turi galimybes dirbti ir uždirbti pinigų Turto fondui grynai komerciniais pagrindais.
– Ar Turto fondas valdo valstybei nuosavybės teise priklausančių akcinių bendrovių akcijas? Kokie čia mastai ir problemos?
– Toks akcijų valdymas turi skirtingus tikslus. Turto fondo žmonės dalyvauja įmonių valdyme siekdami bent išlaikyti ar padidinti privatizuoti rengiamų įmonių vertę, vykdomi restruktūrizavimo projektai.
Šiuo metu yra apie 180 tokių įmonių, čia yra ir bankrutuojančių, ir likviduojamų bendrovių. 101 bendrovėje valstybė turi nedaug akcijų – mažiau kaip pusę. Yra bendrovių, kuriose akcijų dalis siekia tik 15–17 proc.
Čia ir prasideda sunkumai – ir valdyti negali, ir parduoti nelabai sekasi. Negerai, kad valstybei nepavyksta parduoti tokių akcijų.
Mūsų valdomų tokių įmonių akcijų nominali vertė – 211 mln. litų. Taigi lėšos lyg ir nemažos, tačiau procesas įstrigęs.
– Visoje šalyje aktyviai vyksta žemės pirkimo, pardavimo procesas. Ar Turto fondas dalyvauja jame kokiomis nors formomis?
– Mes dalyvaujame tik viena forma. Turto fondas yra įgaliotas atstovauti valstybei parduodant žemės sklypą, priskirtą privatizuojamam objektui. Kitokios žemės pardavimo procesuose nedalyvaujame.
Tačiau turime nemažai sunkumų su žemės sklypais prie privatizuojamų objektų.
Žemės sklypo suformavimas vidutiniškai trunka apie 1,5 metų. Kadangi tuos reikalus tvarko savivaldybės ir apskritys, atsiranda ir interesų, ir interpretacijų, veikia eiliškumo veiksnys. Juk čia svarbiau žemės grąžinimas, jos reforma.
Taigi problemų formuojant žemės sklypus, reikalingus privatizuojamiems objektams, apstu.
– Ar Turto fondui leidžiama nuomoti valstybės turtą? Koks pelnas, kam jis naudojamas?
– Nekilnojamąjį turtą galima išnuomoti, atiduoti panaudai ir tiesiog turėti Turto fonde. Kaip jau minėjau, kol rengiame objektą privatizuoti, 1–1,5 metų stengiamės nuomoti. Pajamos per metus už tai yra apie 100 tūkst.
Tačiau didelė dalis tų pinigų naudojama nekilnojamajam turtui išlaikyti. Įvairios visuomeninės organizacijos, partijos yra gavusios patalpų panaudos sutartimi, ir Turto fondas privalo rūpintis jų remontu ir kt., negaudamas jokių pajamų.
Paskutinė grupė objektų – tie, kurių nebegalima išnuomoti ir jie neša tik nuostolius.
– Ar nustatyta numatomų įgyvendinti valstybinės svarbos ekonominių projektų atrankos, tvirtinimo ir vykdymo tvarka?
– Lietuvoje nėra valstybės institucijos, kuri galėtų būti valstybinės reikšmės ekonominių projektų vykdymo organizatorė.
Tokie reikšmingi valstybei ir verslui projektai išsiskaido į tris komponentus. Pirma, itin svarbu žemė, kuri yra valstybės arba privati.
Kalbant apie infrastruktūrą, pirmu smuiku griežia savivaldybės, trečias komponentas – kapitalas, investicijos. Laisvos ekonominės zonos, svarbių valstybei gamyklų statyba, verslo slėniai kalba apie tokius projektus ir išryškina problemas.
Apskritys, turėdamos žemės, tarsi tampa tokių projektų koordinatorėmis, tačiau jos neturi projektų rengimo, derinimo specialistų, procesai stringa. Jei atsirastų valstybės institucija, kuri globotų projektą nuo pat pirmos fazės (derybos, projektavimas ir kt.), reikalai spręstųsi daug sparčiau.
Taigi teorinių svarstymų yra, ateityje, matyt, bus ir konkrečių žingsnių. Ši sritis turi būti tvarkoma.
– Ar vyksta Turto fondo ir Turto banko bendradarbiavimas, kokie darbų pasidalijimo principai, o gal derėtų abu sujungti?
– Turto bankas, regis, daugiau rūpinasi valstybės kaip kreditorės įsiskolinimų realizavimu. Kitas dalykas – ne taip seniai jam priskirta valstybės turto atnaujinimo funkcija.
Aš esu įsitikinęs, kad sujungus Turto banką ir Turto fondą susikurtų daugiagalvis monstras, viena vertus, apimantis daug funkcijų, kita vertus, nesugebantis su jomis susidoroti...
– Kaip vertinate turto mainų praktiką? Ar taip jau blogai, jei, tarkime, vietoj kokių senų, mažų, mokytis jau netinkančių akademijos auditorijų sostinės centre verslininkai pasisiūlo pastatyti erdvias patalpas nuošaliau?
– Reikia pripažinti, kad iki praėjusių metų vidurio vykę mainai nebuvo lygiaverčiai.
Valstybė ne visada čia laimėdavo. Matyt, todėl Seimas priėmė sprendimą, jog tokių mainų nebebūtų.
Kad tokie procesai vyktų, numatyta turto atnaujinimo politika.
Manau, turto mainai tarp valstybės ir savivaldybės galėtų vykti, tačiau tai jau kitas klausimas...
